Jėzus kalbėjo man, kad prabudimas turi vardą. Aš žiūriu į kiekvieną žmogų, kurį Dievas atveda pas mane. kaip į potencialų šlovės nešiotoją, prabudimo indą.
Ne taip seniai Dievas mums davė dar vieną mažylį: puikus berniukas, aštuonių dienų, jo mama mirė gimdymo metu. Tuo metu turėjome tik vieną laisvą vietą, nes mažylius prižiūrėti reikia daug darbo ir tai labai brangu. Bet jeigu būtume nusisukę, ko gero, jis nebūtų turėjęs galimybių išgyventi.
Jis neturėjo vardo, o aš turėjau didelę privilegiją pavadinti jį. Jis buvo vienas iš pirmųjų vaikų, kuriems daviau vardą, žiūrėjau į jį ir išgirdau, kaip Dievas pasakė man "Danielius".
"Jis kalbės vyriausybėms,- Jėzus šnibždėjo man į ausį,- jis bus tarp liūtų ir nenukentės, jis neš Mano žodį karaliams". Danielius atėjo, kad gautų vardą, ir ms jį priėmėme.
Jis yra ypatingas Dievo širdyje, kaip ir kiti mūsų vaikai, kiekvienas savaip. Bevardžiai, beveidžiai būriai kenčiančių, alkstančių ir mirštančių čia Sudane - ir kiekvienas turi savo vardą. Kiekvienas turi veidą, pašaukimą ir paskirtį Dievo širdyje. Kiekvienas. Dievo meilė suteikia vardus bevardžiams ir balsus tiems, kurie neturi balso. Danieliui dabar dveji metai. Jis laksto aplink stovyklą kaip mažas purvinas magnetas. Galima maudyti jį tris kartus per dieną, bet jis vis tiek kur nors išsiteps. Jis tikras berniukas. Jo didelė šypsena atneša man šviesą, kas beįvyktų.
Nepamiršiu pirmos dienos, kai jis ėmė bėgti. Stovėjau po medžiu ir pamačiau, kaip atskrenda mėlyna raketa, šaukdama :"Mama, mama". Jis griuvo prie mano kojos, pakėliau jį ir prisiminiau, kad prabudimas turi vardą.
Bet, Kodžo, dati, Asa, Viktorija, Nura, Simonas. Kasdien matau, kaip meilė duoda vertės jausmą ir nulemia likimą kiekvienam, į kuriuos žiūriu.
Nepamiršiu pirmos dienos, kai jis ėmė bėgti. Stovėjau po medžiu ir pamačiau, kaip atskrenda mėlyna raketa, šaukdama :"Mama, mama". Jis griuvo prie mano kojos, pakėliau jį ir prisiminiau, kad prabudimas turi vardą.
Bet, Kodžo, dati, Asa, Viktorija, Nura, Simonas. Kasdien matau, kaip meilė duoda vertės jausmą ir nulemia likimą kiekvienam, į kuriuos žiūriu.
Mūsų vaikai tapo vienais iš didžiausių mokytojų šitoje kelionėje į Dievo širdį. Jie šlovina su tokia aistra ir jėga, kad dangūs pasilenkia prie mūsų mažo gabalėlio žemės. Jie deda rankas vienas ant kito ir meldžiasi dėl išgydymo, dėl sėkmės egzaminuose ar dar dėl kokios nors reikmės. Ir Dievas veikia! Kai pavargstu ar nusimenu, jie visi ateina už mane pasimelsti.
Mažas vaikelis ves mus. Nevaikščioti keliai nebaisūs jiems. Jie tiesiog laukia, kol bus atrasti ir apreikšti. Jie - prabudimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą