Čečėnija - krikščionybė pogrindyje

Pastorius Antonas Abramovas parašė straipsnį "Krikščioniškas pogrindis Čečėnijoje". Jis rašo, kad be milicijos saugomų pravoslavų cerkvių, kuriose renkasi bobutės, kurioms nėra kur bėgti, šitoje karo niokojamoje šalyje yra ir kiti krikščionys, kurių nesaugo milicija, jie nesirenka šventyklose, visada pasiruošę kankinio mirčiai, gyvena gilaus pogrindžio sąlygomis - tai pagrindinė jų išgyvenimo sąlyga, nes šitie krikščionys - čečėnai.
A.Abramovas aprašo apsilankymą dviejose pogrindinėse čečėnų bažnyčiose. Vienas iš čečėnų, Ramazanas, pasakojo, kad jų bažnyčia per karą neteko keturių pastorių, vieno galvą pakabino prie pastato, kur rindavosi bažnyčia, o kur dingo kiti trys, niekas nežino.
Kaip gi gyvena čečėnai krikščionys? Jie nesirenka didelėmis grupėmis, gyvena taip tarsi jų ir nebūtų, nes iš vienos pusės visada stovi federalai, iš kitos - radikalūs musulmonai. Pasak jų, liudyti Kristų jie gali tik saviems ir tik tada, kai tie jų ima klausinėti, kodėl jie kitokie.
Kitaip sakant, pirmiausia čečėnų krikščionys pamokslauja gyvenimo būdu, o tik paskiau žodžiais. Taigi, krikščionybė ten nėra intelektualinis žaidimas ar pasipuikavimas, ar tradicija, ar garbė.