"Meilė turi veidą" - Meilės veidas

Mišelė Pery "Meilė turi veidą" - Meilės veidas

Galbūt misionieriui tai didelė nuodėmė, bet aš tai padariau - aš pamečiau savo misijonierišką teologiją. Kažkaip tarp šaudymų iš automatų, purvo, mirštančių vaikų ir kasdienio maisto iš šaknų ir počio ji pabėgo nuo manęs. Aš palikau ją kažkur tarp "niekur" ir negrįžimo taško.
Bet už ją aš įsigijau meilės teologiją ar pažinimo, kaip mylėti, teologiją.
Kaip atrodo meilė? Ką reiškia būti meilės veidu? Trokštančiam ji atrodo kaip vanduo, alkanam arba našlei - aprūpinimas, benamiui kaip namai, o ligoniui - kaip sveikata.
Ši meilė nepradeda nuo geros programos.Ji taip negali. Ji prasideda nuo pažinimo, kad aš esu mylimas, nuo buvimo kartu su Jėzumi. Aš negaliu duoti to, ko neturiu. Ji negali buti be Jo. Visi geri vaisiai į mano gyvenimą atėjo tik dėl santykių su Juo.
Vieną kartą aš pažvelgiau į debesis. Baigėsi sausasis sezonas, rinkosi lietus. Viskas manyje meldėsi, kad šie debesys atneštų lietų ne tik į fizinį pasaulį. Atrodė, kad viskas kalba apie naują pradžią. Mano širdis troško pamatyti antgamtinius Dievo meilės pasireiškimus jėgoje ir dangaus realybėje sprendžiant daugybę problemų.
Netgi daugybėje sunkumų aš gaudavau didelį džiaugsmą mažose meilės pergalėse. Aš džiaugiausi, kad Ania, viena iš mūsų mažų mergaičių, kuri įprato verkti ir niekam neleisdavo prie jos prisiliesti, tapo mano nuolatine palydove vaikštant po stovyklą. Ji mėgsta užmigti ant mano kelių vakarais garbinimo metuО. Meilė gali būti tokia paprasta. Kiekvieną dieną turiu galimybių suprasti meilės paslaptį ir jėgą.
Vieną karštą dieną mane pakvietė pasimelsti už mūsų draugo dukrą, kuri gulėjo ligoninėje ir mirė. Aš įėjau į ligoninę, kažkas pašaukė mus. Tai mūsų draugai iš Kongo prašė eiti su jais. Jų veiduose buvo skausmas. Nuėjau su jais ir sužinojau, kad viena iš jų bažnyčios seserų buvo sumušta vyro, už kurio neseniai ištekėjo. Nuėjau su jais į morgą, kur jos šaltas kūnas gulėjo ant betoninių grindų. Mirties kvapas tvyrojo ore. Uždėjau ranką ant jos galvos ir meldžiausi už ją, kad ji grįžtų į gyvenimą. Bet ji negrįžo. Mes pasiūlėme savo sunkvežimį, kad jos kūną nuvežtų į kapines, aš pasirūpinau kai kuriais artimaisiais jų skausme. Taip atrodė meilė tą momentą.
Paskui nuėjau pasimelsti už savo draugo dukrą. Jos istorija pripildė mano širdį atjautą. Jauna mergina susižeidė koją vinimi ir užsikrėtė infekcija, kuri per 10 mėnesių apėmė visą kūną. Ji gulėjo komoje. Pūvančio kūno kvapas ir įkyrios musės vertė mane nervintis. Uždėjau ranką jai ant galvos, skelbdama jai gyvybę. Aš meldžiausi už ją.Aš žiūrėjau į jos užmerktas akis. Aš citavau Raštą.Aš dainavau jai. Dievas buvo Dievu, o aš buvau Mišelė. Turėjau progą atvesti ją pas Jėzų prieš keletą mėnesių. Aš stovėjau tikėjime už jos pasveikimą. Meilė neapribota realių aplinkybių.Ji žiūri į Dievo aprūpinimą ir Dievo pažadus.
Grįžau namo ir naktį mačiau sapną - ji buvo su Jėzumi ir aš supratau - ji išėjo namo.Ji buvo labai laiminga ten, Skausmas buvo mūsų, bet ne jos.Skausmas davė pradžią džiaugsmui.

Aš aptikau, kad tam, jog mylėtum kaip Jėzus, reiškia norėti priimti Jo kančių taurę taip pat, kaip ir džiaugsmą. Kokia tai taurė? Tai ligos, kančia ir mirtis? Aš tuo netikiu.Jėzus gydė ligonius, guosdavo kenčiančius ir nutraukdavo visas laidotuves, kuriose jis budavo, neišskiriant nė savųjų. Jis mokė melstis, kad būtų "kaip danguje, taip ir žemėje". Ne, aš tikiu, kad mūsų kančių taurė yra maldos kaina, noras nepasiduoti, kai daug lengviau yra atsitraukti.
Kitą dieną mane pakvietė pamokslauti mūsų sudanietės sesers laidotuvėse. Atėjo apie du šimtus žmonių ir aš - maža baltoji moteris. Aš nepalikau vilties. Uždėjau ranką ant jos kūno ir pasimeldžiau vėl. Meilė atkakli.
Laidotuvės Sudane yra labai skausmingas įvykis. Raudos vyksta visą naktį ir ten būna labai stiprus nevilties jausmas. Mano širdis susitraukė matydama jos draugus pelenuose ir purve, pusiau apsirengusius ir dejuojančius kaip išprotėjusius. Aš didžiavausi savo sudanietėmis mamomis, kurios rūpinasi mūsų vaikais.Jos atėjo suteikti šeimai meilės. Jos suprato, kad mūsų liūdesys turi viltį. Meilė išties stipresnė už mirtį. Didžiojo skausmo vietoje šios nuostabios moterys ėmė garbinti ir dainuoti ir greitai visa minia vietoj dejonių įsijungė į garbinimą.
Namo mes važiavome savo sena mašina, kalbėjau arabiškai šios dienos pergyvenimus.
Vienas iš mūsų lyderių pasakė, kad jei pradės bažnyčią, ją pavadins "Muchabik" arba "meilė". Ji bus dėl meilės Jėzui ir meilės žmonėms. Man patiko jo pastebėjimas, kad bažnyčia tai ne vieta, kur mes susitinkame, o tai, kaip tai atrodo.Tai yra, kad mes matytume Jėzaus darbus - visa tai, ką mes padarėme dėl savo draugų šeimų.
Viduryje sunkios dienos aš išgėriau didelę džiaugsmo taurę. kaip artėjantis lietus, pasikeitimai artinosi. Mūsų lyderiai ėmė matyti daugiau su kiekviena diena, ėmė matyti Jo meilės akimis. Aš pažiūrėjau šypsodamasi į susirinkusius debesis - tai vyksta nepastebimai, bet tai pakimba ore, o paskui visur lyja. Šito verta laukti.
Dešimt metų aš meldžiausi viena ir ta pačia malda:"Jėzau, duok man mylėti savo meile ir matyti Tavo akimis. Parodyk man, ką reiškia būti tavo širdies atspindžiu aplinkiniams". Dabar aš esu įsitikinusi šituo labaiu negu bet kada - Jis turi veidą, ir tas veidas - mano.