Mišelė Perry "Meilė turi veidą" - brangenybė pievoje
Ranka rankoje
Kai aš stovėjau Ejo centre ir klausiau atvykusio pamokslininko susirinkime atviroje vietoje, maža rankutė palietė mano ranką.Pasilenkiau pažiūrėti žemyn, kad pamatyčiau prastai apsirengusią mergaitę - jos sijonukas suplėšytas, o suplėšyti sandalai surišti virvute.
Paklausiau jos vardo. Marija.Ji prisispaudė prie mano rankos ir taip stovėjo visą vakarą. Atvirai sakant, nenorėjau eiti į susirinkimą, nes dvasioje žinojau, kad tai bus panašiau į religinę reklamą. Bet vaikai norėjo ir mes nuėjome. Pievos gale atvykęs pamokslininkas citavo Bibliją, statistinius duomenis, bet nieko -apie meilę ir rūpestį žmonėmis. Tai nuliūdino mane, nes ko mažiausiai reikia Sudanui - tai religija. Bet jis nebuvo priežastis, kodėl buvome ten, Priežastis buvo Marija.
Marija buvo tikras kentėjimų paveikslas. Be šypsenos ir džiaugsmo, beveik be rūbų, o jos dešimtmetis kūnas išsekęs, jos rankutė laikė mano ranką stipriai įsikibusi.
Paslėptas perlas
Pažiūrėjau jai į akis. Staiga, nesuprantamu būdu aš pamačiau Mariją ant scenos, spindinčią šviesa ir pamokslaujančią tūkstančiams. Šis vaikas turėjo pašaukimą. Kaip drugelis nuo šviesos, ji nesitraukė nuo manęs visą vakarą. Apkabinau ją ir jaučiau, kaip Dievo buvimas teka per mane. Aš meldžiausi be žodžių už ją ir aš gavau apreiškimą, per ką ši maža mergaitė perėjo savo trumpame gyvenime. Tai sudaužė mano širdį.
Jėzus pašnibždėjo į mano dvasią paklausti, kur ji gyvena. Kartais nuostabiausias meilės vedimas ateina kaip tylus šnabždesys. Aš paklausiau, o ji parodė į turgaus pusę. Ji papasakojo savo istoriją, ji turėjo mamą, bet gyveno pas tetą, jos tėvas mirė, ji turėjo namus anksčiau. Kai atėjo laikas išsiskirti, ji pabandė paslapčia įslinkti į mūsų mašiną. Koks jos gyvenimas? Atrodo, ji sako, kad turi kur gyventi ir lanko mokyklą, bet nėra gyvenimo jos akyse.
Surastas lobis
Kai mes išvažiavome, aš nesiryžau pasižiūrėti į jos akis, kai ji mus lydėjo. Mano širdis buvo ne vietoje. Po 5 minučių, kai grįžome, surinkau draugus ir mamą Euditą.Nepaisydami nakties ir pavojaus, mes vėl sugrįžome į Ejo miestą.
Mes meldėmės be žodžių:"Jėzau, atvesk Mariją, leisk ją mums surasti". Greit mes pasimetėme chaotiškoje minioje, kai staiga pamatėme skarmaluotą vienišą siluetą. Mano širdis sudrebėjo - mes suradome mažą paslėptą lobį, už kurį Jėzus atidavė viską.
Paprašėme Marijos nuvesti į savo namus. Kažkas buvo ne taip ir mano dvasia instinktyviai tai jautė. Po pusvalandžio mes buvome vietoje, kur nė viena mergina nenorėjo gyventi. Ten buvo daugybė moterų, skirtų vyrams, visų formų ir sudėjimo.Marija miegojo ir valgė ten. Mes sužinojom, kad Marijos tėtis žuvo kare, mama tapo alkoholike ir bename.Marijos teta mokėjo už mokyklą ir davė jai pastogę už valytojos darbą. Tetos vaikai buvo kaip iš žurnalų viršelio - gerai apsirengę, laimingi. Skirtumas kalbėjo pats už save. Marija buvo ne kas kitas, kaip vergė.
Ši naktis buvo kontrastas. Marija atėjo pas mus taip atstūmimo ir nelaimės paveikslas. Bet staiga viskas pasikeitė - ji buvo rasta. Jaučiau, kaip Jėzaus širdis dega iš džiaugsmo, kad šis mažas lobis buvo rastas.
Kai grįžome namo, pakalbėjau su vaikais, jų širdys nuostabios, skiria dalykus."Ten buvo daug šokių, bet mama, jie nekalbėjo apie tai, kad reikia pažinti Jėzų, kaip tu kalbi. Mes norime tarnauti Jam, ir mylėti žmones, kaip Jis daro".
Kitą dieną mes su džiaugsmu priėmėm Mariją į mūsų šeimą. Ji sutiko Tą, kuris yra pati meilė, ir mes turėjome privilegiją matyti, kaip ji atidavė savo širdį Jėzui"
Šio mažo žmogaus akys pamatė ir priėmė Karalystę, kurios mes, suaugusieji, dažnai nepriimame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą