Nuotraukoje - misionierė Mišelė Perry su keletu vaikų, kurie pabėgo iš armijos. Ji rūpinasi 16 tokių buvusių vaikų - kareivių, tiek berniukų, tiek mergaičių. Jie atėjo per paskutinius 8 mėnesius. Mišelė Perry sako:"Mes šlovinam Jėzų, matydami pasikeitimus, kurie atėjo į jų širdis ir už galimybę vaikams susijungti su savo šeimomis".
(Tęsinys)
Dienos kaip priminimas
Buvo daugelis dienų, kurios primindavo man, kad aš tesu molis, daugelis dienų, kurios įrodydavo, kad aš nesu niekas daugiau, tik molio gabaliukas, kurį Dievas suformavo ir įkvėpė gyvybę. Vienintelis dalykas, kuris keičia mano gyvenimą yra Jo šlovė.
Noriu pasidalinti keliomis dienomis buvimo Sudane.Būtų nesąžininga, pasakojant apie visus stebuklus ir gilius išgyvenimus, nutylėti tuos momentus, kai aš galvodavau - ką aš čia veikiu?
Dievas davė mums 16 hektarų žemės. Nors tai buvo didelis palaiminimas, tačiau aplinkybės buvo baisios. Čia niekas neparduoda žemės tiesiog taip, tai sandoris su bendruomene. Tai geras principas, išskyrus tai, kad kai kam tai proga išpešti paskutinį centą.
Dalis susitarimo su bendruomene buvo ta, kad mes iškasime bendruomenei šulinį. Reikėjo laiko, kol radome tūkstančius dolerių, po to reikėjo rasti gręžimo įrenginį, tam reikėjo dar kelių savaičių.
Nusamdė burtininkus
Kantrybė retai kada būna žmonių dorybė. Žmonės nori visko tiesiog dabar.Vandens trūkumas - čia aštri problema, mes neiškasėme šulinio akimirksniu, kai kurie žmonės nusprendė, kad mes norime apgauti ir nusamdė burtininkus, kad prakeiktų mus. Nesuprantu, kaip tai jiems padėtų pasiekti tikslą.
Mistišku būdu mūsų žemėje daugelis dalykų ėmė blogėti - visi mūsų statybininkai susirgo, mane paguldė tokia liga, kad turėjau vykti gydytis į kitą šalį, mūsų direktorius ėmė kovoti su vėžiu, mistinės ligos užpuolė mūsų vaikus.
Prie viso to, žmonės ėmė reikalauti kompensacijos už mūsų žemėje buvusius medžius. Ar girdėjote, kad pusiau supuvęs bananų medis Sudane kainuotų 50 dolerių? Po to, kai sumokėjome, atėjo kiti žmonės, kurie laužė ir degino mūsų jau išpirktus medžius ir reikalauti daugiau pinigų - už ką negalėjau suprasti.
Kaimiečiai atėjo ir pareikalavo, kad mūsų vaikai mokėtų jiems mokesčius, nes mes privati mokykla. Tą pačia savaitę mes priėmėm 5 naujus našlaičius, trys tarnavimai, kurie palaikė mus finansais negalėjo atsiųsti pinigų.
Aš nieko nesupratau. Atsidūriau sunkioje padėtyje, kai pasimetė svarbūs dokumentai, internetas beveik neveikė ir aš su savo viena koja iki kelio braidžiojau po purvą. Mūsų vaikai netikėtai išreiškė meilė laužyti viską, kas papuola. Man norėjosi pabėgti, norėjosi rautis plaukus, rėkti. Ar gali molis atnešti JAM šlovę?
Prieš man atvykstant į Sudaną, Viešpats perspėjo mane, kad aš nieko negalėsiu čia padaryti.Situacijoje, kada aš, Mišelė, absoliučiai nieko negalėjau padaryti, aš tai prisiminiau. Tai buvo sunki pamoka.
Dievas yra ištikimas
Bet Jėzus yra ištikimas. Jis atėjo, kai buvau visiškai silpna ir Jis pasirodė galingas. Kada aš jau galvojau, jog negaliu daugiau žiūrėti į dar vieną kruviną pirštą, negaliu valyti dar vienos snargliuotos nosies, būti mama dar vieną minutę, sutikti daugiau žmonių, kurie reikalauja daugiau pinigų, Jis atėjo.Jis pažadino mane vidury nakties ir kalbėjo žodis po žodžio, kaip žmonės siuntė prakeikimus ant mūsų. Pagalvojau, kad kai šulinys bus iškastas, susitiksiu su bendruomenės seniūnais ir papasakosiu jiems, ką Dievas atvėrė man. Bet Viešpats pasakė ne. Jis liepė perduoti jiems meilės žinią. Kai tik sužinojau apie burtininkus, mes ėmėme melstis ir įvykiai pakrypo kitaip.
"Taip" gali būti labai pavojingas žodis
Tokiomis dienomis aš prisimindavau, kad esu tik molis. Tokiomis dienomis darbas kavos parduotuvėlėje atrodydavo toks patrauklus. Kaip mane "užnešė čia"? O taip, atsimenu, pasakiau "Taip" Viešpačiui.
Gali būti, jog aš tik molio indas, bet Tėvas nori savo šlovę sudėti į žemiškus molio indus, kurie pasakė "Taip". Kiek patyriau, "Taip" gali būti labai pavojingas žodis. Tokios dienos labai svarbios, nes kitaip galėčiau užmiršti, kad visa šlovė - JO, o aš tik molis.
Pamenate Benę? Jai dbar dveji metai.Kai aš beveik pasiduodavau, ji lipdavo man ant kelio, kad primintų, kodėl aš čia. kai ji žaisdavo su mano pirštais, mano vidinė įtampa slūgdavo. Aš žinojau, kad nenoriu iš Sudano išvažiuoti be jos. Noriu pamatyti, kaip ji užaugs, kaip ištekės už savo svajonių vyro.
O kavos parduotuvėlė palauks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą