Fenomenas Jeruzalėje

Didįjį Šeštadienį prie Viešpaties kapo Jeruzalėje susirenka iki 40 tūkstančių žmonių. Tik ketvirtadalis jų sutelpa į bažnyčią, o dauguma išsirikiuoja aplinkinėse gatvėse. Daugumą sudaro koptai, armėnai ir įvairių tautų stačiatikiai. Arabų jaunimas muša būgnus ir garsiai šaukia. Visi įtemtai laukia vieno momento – kada pasirodys Palaimintoji Ugnis.

Užsižiebia kasmet

Didįjį Šeštadienį ant Viešpaties kapo Jeruzalėje t. y. oloje, kur buvo palaidotas Jėzus Kristus, stebuklingai įsižiebia Palaimintoji Ugnis (Благодатный Огонь). Ši ugnis atsiranda kasmet, daugybę amžių ir iki šiol. Kadangi Palaimintąją Ugnį gauna tik pravoslavų patriarchas, katalikai pabrėžtinai atsiribojo nuo dalyvavimo šiose palaimintose iškilmėse. Palaimintoji Ugnis pasirodo Viešpaties karsto šventovėje jau ne pirmą tūkstantmetį
Kada šios reiškinys prasidėjo, pasakyti sunku. Apie tai rašė dar šv. Grigorijus Nisskis ir Jonas Damaskietis, taip pat kryžiuočiai ir įvairių laikų maldininkai. Pradžia datuojama apie IV amžių. Apie stebuklingą ugnies įsižiebimą pasakojo musulmonų ir katalikų liudininkai, tai yra tie, kurie buvo skeptiškai nusiteikę..
Katalikų vienuolis Bernardas (865 m.) taip aprašo matytus įvykius: "Didįjį Šeštadienį prie Viešpaties kapo, tarnavimas prasideda anksti ir jam pasibaigus giedama “Viešpatie, pasigailėk” iki to laiko, kol angelas uždega ugnis lempose, kurios yra virš Viešpaties karsto".

Ceremonija ilga ir sudėtinga

Bažnytinė ceremonija prasideda likus maždaug parai iki stačiatikių Velykų. Viešpaties karsto šventovėje pradeda rinktis piligrimai kurie nori savo akimis pamatyti Palaimintosios Ugnies nužengimą. Dalyvauja daug musulmonų, ateistų, ceremoniją prižiūri žydų policija. Būtina paminėti, kad Palaimintosios Ugnies atsiradimas Viešpaties kape vyksta griežtai stebint ir prižiūrint pasaulietinei valdžiai. Visos ugnys gesinamos dar išvakarėse, Didįjį Penktadienį, kontroliuojant policijai. Viešpaties Kapo patalpa kruopščiai apžiūrima, o tuomet įėjimas į jį užantspauduojamas. Antspaudavimo darbus atlieka kapo prižiūrėtojas musulmonas.
Maždaug po pusvalandžio į Viešpaties kapo šventovę triukšmingai įsiveržia arabų jaunimas. Jaunuoliai vaizduoja raitelius, todėl sėdi vienas kitam ant nugaros ir garsiai skanduoja "Ilia din, ilia vil el Mesiia”) ("Nėra tikėjimo be stačiatikių, Kritus – tikrasis Dievas”).Europiečiams toks elgesys atrodo šokiruojantis, britams valdant Jeruzalę, gubernatorius net įsakė nutraukti “laukinius šokius”, tačiau veltui tą dieną meldėsi stačiatikių patriarchas, ugnis nenužengė, tada jis savo iniciatyva liepė įleisti arabus ir tik tada Palaimintoji Ugnis nužengė.
Skambant varpams prie Viešpaties kapo bažnyčios iš Stačiatikių patriarchijos patraukia stačiatikių šventikų procesija, jos pabaigoje vienas iš stačiatikių bažnyčių patriarchų (Jeruzalės arba Konstantinopolio), kurį lydi armėnų patriarchas. Procesija lėtai apeina visas šventas vietas ir sueina į bažnyčią, čia tris kartus apeina vietą, kur buvo Jėzaus kapas.

Patikrina ir patriarchą

Patriarchą taip pat tikrina - ar neturi jis pasiėmęs ko nors degaus.Turkų valdymo metu tai darydavo janyčarai, kurių sargyba stovėdavo visoje bažnyčioje nuogais kardais, pasiruošusi nukirsti galvą bet kam, ką pastebės turint ugnį ar bandant įnešti ką nors degaus. Patriarchas nusivelka viršutinius rūbus. Tik po to nuima antspaudą nuo įėjimo į Viešpaties Kapą ir į jį įleidžia Stačiatikių patriarchą ir Armėnų patriarchą, kuris irgi nusivelka viršutinius rūbus. Prieš juos į kapą įnešama didelė lempa, kurioje turi užsidegti Palaimintoji Ugnis ir 33 žvakes.
Tada durys dar kartą užantspauduojamos, tuo metu bažnyčioje gesina šviesas ir lieka tylu – laukiama. Piligrimai meldžiasi ir išpažįsta savo nuodėmes ir prašo Palaimintosios Ugnies. Pagal padavimą, tie metai, kuriais nepasirodys ugnis, bus paskutiniai tiems, kurie yra bažnyčioje, o pati bažnyčia bus sugriauta, todėl piligrimai stengiasi į bažnyčią ateiti ir išsakyti visas savo kaltes. Maldos trunka iki to momento, kol įvyksta stebuklas. Skirtingais metais Palaimintoji Ugnis pasirodydavo skirtingu laiku, kartais tereikdavo laukti 5 minutes, o kartais net keletą valandų.
Prieš ugnies nužengimą pasakojama, kad šventykloje žaibuoja, pačios užsidega žvakės. Po maldos, gavęs Palaimintąją Ugnį, Patriarchas įžiebia žvakių ryšulėlius ir perduoda esantiems šventykloje, ir visa šventykla nušvinta šviesos jūra. Ši ugnis 10-15 minučių visiškai nedegina. Žmonės joje prausia veidus, net ir barzdoti stačiatikių šventikai drąsiai kiša veidus į ugnį. Sakoma, kad prausiantis šia ugnimi galima gauti ir išgydymą. Ugnies jūra apšviečia Jeruzalę, o specialūs pasiuntiniai išnešioja ugnį po apylinkes. Specialiais lėktuvais ugnis gabenama į Graikiją ir į Kiprą, iš čia pasklinda po visas Stačiatikių šalis.

Armėnams ir katalikams nepasisekė

Kitos konfesijos ne kartą mėgino sutrukdyti stačiatikiams gauti Palaimintąją Ugnį arba bandė tai daryti vietoj jų. Kryžiuočiai buvo išviję stačiatikius iš Jeruzalės, tačiau kai 1101 metais ugnis nenužengė, kad ir kaip karštai katalikai meldėsi, Jeruzalės karalius liepė grąžinti stačiatikius į miestą.
Viešpaties kapo bažnyčios savininkai yra iš karto kelios krikščionių bažnyčios. 1579 metais armėnams yra pavykę užginčyti stačiatikių teisę gauti Šventąją Ugnį. Stačiatikių į šventyklą armėnai išvis neįleido, ir jie kartu su Patriarchu Sofoniju IV meldėsi kieme. Armėnų patriarchas meldėsi beveik parą ir nieko nesulaukė, o žaibas perskėlė koloną, kur stovėjo stačiatikiai ir uždegė Sofonijaus IV žvakę.
Tada turkų valdytojai užsirūstino ir liepė armėnams visada sekti paskui stačiatikių patriarchą ir nesikišti į Palaimintosios Ugnies gavimo procesą.