Maroko konstitucija garantuoja religinę laisvę 32 milijonams savo gyventojų, tačiau kuo daugiau jų atsiverčia į krikščionybę, tuo labiau musulmonai viešai skundžiasi. Keli arabų ir prancūzų laikraščiai publikavo kontraversiškus straipsnius apie krikščionybės augimą. Statistiniai duomenys svyravo siaubingai, kai viešas vyriausybės tolerancijos krikščionių plitimui kritikavimas tapo intensyvesnis. Dabar Maroko lyderiai ir tikintieji bando gerinti suprastėjusius santykius.
Vietiniai krikščionys ir užsienio darbuotojai buvo sukrėsti vėliau sekusio įvykio: atitinkami valdžios organai deportavo Pietų Afrikos pastorių kovo mėnesį, o vyriausybės tarnautojai tardė keletą žinomų tikinčiųjų.
Kilęs pasipiktinimas paskatino Maroko lyderius nukelti didelio dėmesio sulaukusį “Dialogą tarp evangelikų ir musulmonų”, kuris turėjo įvykti gegužę Rabate, sostinėje. Liepos mėnesį, Richard Cizik, Nacionalinės Evangelikų Asociacijos viceprezidentas santykiams su vyriausybe, susitiko su žinomais Maroko musulmonais išsiaiškinti kilusį nesusipratimą. Po šio susitikimo dialogas buvo nukeltas į kitų metų pavasarį.
Pasak Kasablankoje gyvenančio tremtinio (kuris norėjo likti nežinomas), vyriausybė greičiausiai ne itin baiminasi nedidelio žinomų vietinių krikščionių skaičiaus, kurių yra apie 400-500. Maroko tikintieji gąsdinimus ir atstūmimą patiria iš savo šeimų daugiau nei nesutarimus su vyriausybe.
Marokas balansuoja ties vakarų riba su islamiškuoju pasauliu, ir turi 99 procentus sunitų populiacijos. Jų lyderiai skatina tolerantiškumą ir susivaldymą. Šiais metais “Ekonomistas” (The Economist) ją pavadino aukščiausia arabų demokratija, ir nori, kad ji būtų modeliu arabiškajam pasauliui.
Visgi, atsigaudami po savižudžio bombos sprogimo, kuris sukrėtė Kasablanką 2003 gegužę, beveik trys ketvirtadaliai marokiečių tiki, kad islamistų terorizmas yra didžiausias nacionalinės grėsmės šaltinis (pagal šių metų Pew tyrimą).
Pastaraisiais metais, Karalius Mohammed VI ėmėsi veiksmų sustabdyti radikalaus islamo pasireiškimą. Jis uždarė neformalias mečetes, kur rinkdavosi ekstremistai. Būdamas vyriausiuoju religiniu vadovu, jis perdarė musulmonų tarybas ir uždraudė Wahabbist mokymą. Jis nugalėjo opoziciją ir sėkmingai “prastūmė” įstatymą, skatinantį toleranciją, įteisinantį pakeitimus Islamo mokyme.
Šių metų liepos mėnesį, karalius paskelbė visiškai naują sprendimą leisti moterims tekėti už užsieniečių, kad perduotų savo tautiškumą vaikams. Iki tol tik vyrai galėjo perduoti savo tautinį identitetą; tai buvo įstatymas, kuris atgrasydavo moteris tekėti už užsieniečių. Šis pakeitimas ėjo kaip dalis vyriausybės gairių dėl Šeimos Įstatymo, priimto 2004, kurių pagalba turėjo padidėti moterų teises santuokoje ir skyrybose.
Nors Karalius Mohammed VI ir Islamo reikalų ministras skatino toleranciją ir dialogą tarp religijų, kviesdami ortodoksų, protestantų ir judėjų lyderius, Pew tyrimas parodė, kad 61 procentas marokiečių krikščionis vertina neigiamai.
Krikščionys tikisi pakeisti šį suvokimą. Kabelinės programų sukurtų arabiškų kraštų krikščionių ir tų kraštų krikščionims transliacijos pasiekia vis daugiau žiūrovų ir meta iššūkį nuomonei, kad arabas negali būti krikščionis, sako Terry Ascott, SAT-7 užsienio vykdomasis direktorius. Kabelinis kanalas bandė parodyti, kad ne visi amerikiečiai yra krikščionys ir kad krikščionys nenuolaidžiauja smurtui, neištikimam elgesiui, piešiamam kai kuriuose Holivudo filmuose ir TV programose.
Krikščionys taip pat nusimetinėja klaidingų pažiūrų savo gyvenimo stiliumi ir žodiniais liudijimais. Vienas anglų kalbos mokytojas, kuris 15 metų praleido Maroke sako: “Mes meldžiamės prieš valgį ir lankom bažnyčią, net jei tai ir užsienio bažnyčia. Jei paklaustų: “Kodėl jūs esat čia?”, kodėl gi neatsakius: ‘Nes aš tikiu, kad Dievas nori, kad aš čia būčiau’.”
Pagal "Cristianity" pranešima paruošė Kristina
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą