antradienis, sausio 31, 2012
Kenija - prabudimo susirinkimai
Kenija - prabudimo susirinkimai. Nepagalvokite, kad čia guli kokios stichinės nelaimės aukos, tiesiog Šventosios Dvasios jėga palietė visą minią.
Dvidešimt metų pragare (buvusios karmelitų vienuolės liudijimas)
Daugiau kaip 20 metų sesuo Šarlotė praleido katalikų karmeličių uždaruose ir atviruose vienuolynuose kaip vienuolė, patyrusi tokių kankinimų, kuriuos galima būtų lyginti tik su fašistinės ar stalininės sistemos lagerių siaubu. Ir Lietuvoje vyksta aktyvus jaunimo verbavimas į katalikų vienuolijas. Šarlotei vis dėlto pavyko ištrūkti, ją sistemos tarnai buvo vėl pagrobę ir įkalinę, ji pabėgo dar kartą... Beje, po dvejų metų, kai buvo paskelbtas šis liudijimas, sesuo Šarlotė dingo...
Noras tarnauti Dievui
Užaugau ir buvau išauklėta pamaldžių katalikų šeimoje, ir nors mūsų namuose buvo daug religinių dalykų, mes niekada nematėme Biblijos. Todėl aš niekada negirdėjau apie Dievo išganymo planą per tikėjimą Viešpačiu Jėzumi. Nebuvo nė vieno, kuris būtų man pasakęs, kad man reikia tik pakviesti Jį į savo širdį ir paprašyti išgelbėti mane iš visų mano nuodėmių bei atgimti iš naujo (Apreiškimo 3:20). Vietoj to, aš tik žinojau tada, ką mokė katekizmas, ir institucija, kuriai mes tikrai ir ištikimai tarnavome.
Turėjau gilios meilės ir atsidavimo Dievui, kurio iš tiesų nepažinojau asmeniškai, ir aš norėjau visiškai atiduoti savo gyvenimą Jam. Pagal mokymą, kuris man buvo peršamas, tai būtų galima padaryti tik einant į vienuolyną ir tampant vienuole. Mane šita idėja spaudė parapijos kunigas ir vienuolės, kurios mane mokė parapijos mokykloje.
Gerai prisimenu tą dieną, kai dvi vienuolės iš mokyklos kartu su manimi ėjo namo. Prisijungė klebonas, mes ėjom pasikalbėti su mano tėvu ir motina. Mūsų šeimoje vaikai buvo išmokyti, kad negalima nutraukti suaugusiųjų kalbos, reikia paprašyti leidimo kalbėti. Kai leidimas buvo duotas, aš tiesiog pasakiau savo tėvui: "Tėti, aš noriu eiti į vienuolyną". Šie žodžiai palietė tėvus - jie verkė iš džiaugsmo, nes galvojo, kad atiduoti vaiką į vienuolyną yra didžiausias tarnavimas Dievui.
Jiems buvo malonu, kad viena iš jų dukterų nusprendė praleisti savo gyvenimą vienuolyne ir melstis už prarastą žmoniją. Visa tai buvo taip jaudinančiai įdomu ir religinga, ir nė vienas iš mūsų neturėjo supratimo, kas vyksta, ir ką reiškia visa tai iš tikro.
Deja, mano tėvais ir manimi manipuliavo rūpestingai apmokyti verbuotojai, atstovai Romos katalikų sistemos, kuria mes taip pasitikėjome. Nė vieną minutę neįtarėme melo, apgaulės, siaubo ir teroro, kurie yra už vienuolyno durų. Mes tikėjome tuo, ko mes buvome mokomi. Kaip avys, mes ėjome į skerdimo vietą, visiškai nieko nežinodamos apie likimą, kuris buvo suplanuotas mums.
Atskirta nuo tėvų paauglystėje
Praėjo 12 mėnesių, aš turėjau 1910 metais eiti į vienuolyną. Mano mama ir aš ėmėme ruoštis. Kunigas sakė, kad jie neturėjo netoli mano namų vietos vienuolyne, todėl mano tėvai turėjo mane tūkstančius mylių vežti per visą šalį, kur mane priėmė į vienuolyno internatinę mokyklą. Man buvo tik trylika metų, buvau nesubrendęs vaikas, kuris buvo paimtas nuo savo tėvų pačiu kritiškiausiu brendimo laikotarpiu.
Iki to laiko, aš niekada nebuvo atskirta nuo savo tėvų, net vieną dieną. Jie buvo su manimi tris dienas, o kai jie išvyko, aš buvau ištikta vienišumo ir skausmo. Prieš tai aš nesupratau aiškiai, kad aš atskirta nuo savo tėvų amžinai ir niekada jų nepamatysiu dar kartą. Buvau liūdna ir nelaiminga.
Katalikų kunigai jau vaikystėje per išpažintis ima atrinkinėti vaikus ir pradeda sėti sėklas į jų širdis, kad nukreiptų juos į vienuolyną ar kad jie taptų kunigais. Net kai man buvo septyneri metai, kai nuėjau į bažnyčią melstis, aš iš karto kreipiausi į Mergelės Marijos statula, manydama, kad tai padės man atlikti tinkamą išpažintį. Mano vaiko širdis buvo labai teisinga, ir kunigas visada labai pabrėžė absoliučią geros išpažinties būtinybę. Mes neturėjome slėpti nieko, jei norėjome gauti išrišimą – katalikišką nuodėmių atleidimą.
Įstojau į tai, kas yra klasifikuojama kaip „atviro ordino sesuo“, kol aš neužsidėjau balto šydo. Man buvo šešiolika su puse metų. Viskas buvo gražu, ir mano prote nebuvo baimės ar abejonių. Dalykai, kurie mane mokė, atitiko tai, ką aš sekiau anksčiau prieš patenkant į vienuolyną. Nebuvo jokios priežasties įtarti, kad buvo didžiulės sritys, kurios buvo paslėptos, o informacija, apie jas buvo sąmoningai iškraipyta.
Netrukus po atvykimo į vienuolyną aš vėl mokiausi. Aš ką tik baigiau aštuonias klases, ir jie man pažadėjo, jog gausiu vidurinės mokyklos išsilavinimą, plius kolegiją. Tiesą sakant, tegavau šiek tiek virš vidurinės mokyklos lygmens. Išsilavinimą gavau tik per baisius sunkumus ir patyrusi prievartą. Po to mane įstūmė į lemiamą reikalaujamą mokymą, kuris privalomas vienuolyno naujokams.
Iki to laiko, aš niekada nebuvo atskirta nuo savo tėvų, net vieną dieną. Jie buvo su manimi tris dienas, o kai jie išvyko, aš buvau ištikta vienišumo ir skausmo. Prieš tai aš nesupratau aiškiai, kad aš atskirta nuo savo tėvų amžinai ir niekada jų nepamatysiu dar kartą. Buvau liūdna ir nelaiminga.
Katalikų kunigai jau vaikystėje per išpažintis ima atrinkinėti vaikus ir pradeda sėti sėklas į jų širdis, kad nukreiptų juos į vienuolyną ar kad jie taptų kunigais. Net kai man buvo septyneri metai, kai nuėjau į bažnyčią melstis, aš iš karto kreipiausi į Mergelės Marijos statula, manydama, kad tai padės man atlikti tinkamą išpažintį. Mano vaiko širdis buvo labai teisinga, ir kunigas visada labai pabrėžė absoliučią geros išpažinties būtinybę. Mes neturėjome slėpti nieko, jei norėjome gauti išrišimą – katalikišką nuodėmių atleidimą.
Įstojau į tai, kas yra klasifikuojama kaip „atviro ordino sesuo“, kol aš neužsidėjau balto šydo. Man buvo šešiolika su puse metų. Viskas buvo gražu, ir mano prote nebuvo baimės ar abejonių. Dalykai, kurie mane mokė, atitiko tai, ką aš sekiau anksčiau prieš patenkant į vienuolyną. Nebuvo jokios priežasties įtarti, kad buvo didžiulės sritys, kurios buvo paslėptos, o informacija, apie jas buvo sąmoningai iškraipyta.
Netrukus po atvykimo į vienuolyną aš vėl mokiausi. Aš ką tik baigiau aštuonias klases, ir jie man pažadėjo, jog gausiu vidurinės mokyklos išsilavinimą, plius kolegiją. Tiesą sakant, tegavau šiek tiek virš vidurinės mokyklos lygmens. Išsilavinimą gavau tik per baisius sunkumus ir patyrusi prievartą. Po to mane įstūmė į lemiamą reikalaujamą mokymą, kuris privalomas vienuolyno naujokams.
Baltas šydas
Po šešių mėnesių man buvo keturiolika metų, vienuolyno Motina pradėjo įtikėti mane imti baltą šydą - įžadus. Ji pateikė visą tai taip, kad įžadai ir jų davimas atrodė labai žavinga, romantiška ir įdomu. Aš juk užsidėčiau baltą šydą ir apsirengčiau gražia balta vestuvių suknele... Po to sektų vestuvių ceremoniją, o aš gaučiau žiedą ir tapčiau Kristaus žmona ar nuotaka. Nebuvo sunku paveikti paauglę ir greitai susitarėme.
Tada Motinėlė parašė tėvams, kiek pinigų jie turi atsiųsti sumokėti už vestuvinę suknelę. Kadangi mano tėvas buvo turtingas, jis užsiprašė nemažai. Vėliau aš sužinojau, kad buvo pareikalauta 3-5 kartus daugiau negu reikia. Vienuolės nusipirko medžiagos ir pasiuvo man suknelę, todėl realių išlaidų buvo mažai. Vienuolės niekada nepraleido galimybės ištraukti pinigų iš tikinčiųjų.
Aš visada buvo pamaldi ir dažnai eidavau 14 kryžiaus stočių kelią, bet po sprendimo užsidėti baltą šydą, mano aistra išaugo. Nerimavau, ar esu šventa pakankamai, kad būčiau verta tapti Kristaus nuotaka, todėl aš pradėjo eiti kryžiaus stotis kiekvieną penktadienį. Žinoma, tai būtų man padėję būti arčiau Dievo ir būtų parengę žengti žingsnį.
Mano širdis tiesiog sprogo iš idealistinio atsidavimo ir meilės klaidingiems tikslams, kurių aš buvo išmokyta. Kiekvienais metais šimtai nekaltų mergaičių nusileidžia šituo keliu į tamsias vienuolynų gelmes su spindinčiomis akimis ir noru atiduoti savo širdis, protus ir sielas nesavanaudiškam tarnavimui meldžiantis už prarastą žmoniją.
Tapusi Kristaus nuotaka
Po vestuvių ceremonijos vienuolės laikomos ištekėjusiomis moterimis. Mes buvome mokomos, kad mūsų šeimos bus išgelbėtos, jei mes ir toliau gyvensime vienuolyne ir tarnausime Romos katalikų sistemai. Nuodėmklausiai dažnai manipuliuoti vaiko nerimu dėl šeimos narių, ypač dėl tų, kurie nuklydę. Kaip vaikas, aš žiūrėdavau mano kunigą tėvą-nuodėmklausį kaip į Dievą, o ir kiti žmonės, su kuriais aš kalbėjausi, galvojo lygiai taip pat. Tai suteikia jiems milžinišką galią ir įtaką. Mąsčiau apie jį kaip šventą ir neklystantį, kuris visiškai negali meluoti.
Po to, kai aš užsidėjau baltą vienuolės šydą, viskas toliau vyko rožinėmis spalvomis, labai religinga ir gražu. Visi buvo geri man, ir aš gyveno atviro ordino vienuolyne ir neįtariau nieko, kad leistų man manyti, kad viskas toliau bus kitaip. Kunigai nepriekabiauja prie merginų, kol joms nesukanka 21- eri, bet aš nieko nežinojo apie tai, nes viskas buvo kruopščiai slepiama ir dangstoma. Nebuvo net užuominų, kas yra paslėpta už(kito laipsnio) juodo vienuolės šydo, ir kas atsitinka toms, kurioms užsitrenkia dukart užrakinamos izoliuoto vienuolyno durų.
Į laisvę - šaukštu
Kol aš nusprendžiau užsidėti juodą šydą, man buvo leista gauti vieną laišką per mėnesį iš savo šeimos, ir man buvo leista parašyti iš vienuolyno. Kai rašiau, žinojau, kad tai bus cenzūruojama Motinėlės, kuri skaito visus įeinančius ir išeinančius laiškus. Netinkamos vietos buvo užbraukiamos riebiai juodu rašalu. Laiškai iš namų visada buvo tokie, kad beveik nelikdavo nieko skaityti – beveik viskas buvo užtušuota. Aš verkiau, nes man kėlė nerimą, ką mano mama bandė man pasakyti, bet aš negalėjau sužinoti.
Nė vienas iš vienuolyno kalėjimo kalinių neišeis už šių sienų ir niekada nepasakos baisios istorijos. Kunigai stipriai priešinsis idėjoms, kad yra kažkas ten negerai. Jie jums pasakys, kad šioje šalyje ir kitur vienuolės - seserys gali išeiti iš vienuolynų bet kuriuo metu, kai nori. Tai melas! Aš buvau uždaryta 22 metus ir bandžiau viską, kad pabėgčiau. Aš net į požemį nešdavausi šaukštą ir desperatiškai kasdavau aslą, bandydama rasti išėjimą. Kodėl šaukštu? Visos kitos priemonės buvo užrakintos arba atidžiai stebimos. Jos naudojamos iškasti tuneliams ir požeminėms patalpoms. Katalikų vienuolynai buvo statomi kaip kalėjimai, kad būtų užkirstas kelias vienuolėms pabėgti.
Kol aš nusprendžiau užsidėti juodą šydą, man buvo leista gauti vieną laišką per mėnesį iš savo šeimos, ir man buvo leista parašyti iš vienuolyno. Kai rašiau, žinojau, kad tai bus cenzūruojama Motinėlės, kuri skaito visus įeinančius ir išeinančius laiškus. Netinkamos vietos buvo užbraukiamos riebiai juodu rašalu. Laiškai iš namų visada buvo tokie, kad beveik nelikdavo nieko skaityti – beveik viskas buvo užtušuota. Aš verkiau, nes man kėlė nerimą, ką mano mama bandė man pasakyti, bet aš negalėjau sužinoti.
Nė vienas iš vienuolyno kalėjimo kalinių neišeis už šių sienų ir niekada nepasakos baisios istorijos. Kunigai stipriai priešinsis idėjoms, kad yra kažkas ten negerai. Jie jums pasakys, kad šioje šalyje ir kitur vienuolės - seserys gali išeiti iš vienuolynų bet kuriuo metu, kai nori. Tai melas! Aš buvau uždaryta 22 metus ir bandžiau viską, kad pabėgčiau. Aš net į požemį nešdavausi šaukštą ir desperatiškai kasdavau aslą, bandydama rasti išėjimą. Kodėl šaukštu? Visos kitos priemonės buvo užrakintos arba atidžiai stebimos. Jos naudojamos iškasti tuneliams ir požeminėms patalpoms. Katalikų vienuolynai buvo statomi kaip kalėjimai, kad būtų užkirstas kelias vienuolėms pabėgti.
Juodas abitas
Kai man buvo beveik aštuoniolika, Motinėlė vėl pradėjo dirbti su manimi. Atsiminkite, kad šios negailestingos moterys yra kruopščiai atrinktos ir paruoštos dirbti savo darbą. Turėjau planų užsidėjus baltą šydą išeiti iš vienuolyno ir tapti Romos katalikų bažnyčios slaugytoja. Tačiau ji pastebėjo mano ištvermę ir pasišventimą, ji pakvietė mane į savo kabinetą pokalbiui.
"Šarlote, - sakė ji, - aš stebėjau tave. Turi stiprų kūną ir atsidavimą būti gera vienuolė, vienuolyno vienuolė. Manau, kad esi viena iš tų, kurie norėtų mesti namus ir tai, kas patinka pasaulyje, ir pasislėpti už vienuolyno durų. Manau, kad esi pasirengusi pasiaukoti ir gyventi skurde, kad galėtum melstis už prarastą žmoniją."
Mus nuolat mokė, kad šeimą, taip pat tuos, kurie jau skaistykloje, galima greitai išgelbėti vienuolių kančiomis čia, žemėje. Motinėlė pamačiusi, kad buvau pasiruošusi kentėti be murmėjimo ir skundų, todėl stūmė man juodo šydo idėją - pasirinkimą uždaro vienuolyno. Žinoma, aš nežinojau, kaip uždarosios vienuolės gyveno, todėl ji pradėjo pasakoti man apie vienuolynus.
Pasiūlė lieti savo kraują
Motinėlė man pasakė, kad vienuolynuose aš liesiu savo kraują dėl žmonijos, kaip Jėzus darė Golgotoje. Aš turiu būti pasirengusi kentėti sunkias atgailas ir gyventi baisaus skurdo gyvenimą. Aš jau gyvenau skurdžiai, bet jei tai leis man daugiau šventėti, būti arčiau Dievo, ir kad būčiau, kaip vienuolė, geresnė, pamaniau, kad būtų verta imtis šio baisaus skurdo, koks jis yra.
Likus dviem mėnesiams iki savo 21 gimtadienio, buvau pakviesta į Motinėlės biurą ir ji paprašė pasirašyti dokumentus, kuriais visą turtą, kuris gali priklausyti man ateityje, atiduodu Romos Katalikų Bažnyčios sistemai. Kunigai stengiasi suvilioti merginas iš turtingų šeimų į vienuolynus, praturtinti savo sistemą merginų palikimais. Pasakiau, kad man reikia šiek tiek daugiau laiko galvoti apie tai.
Dvejus metus aš rimtai svarsčiau. Jei duosiu amžinąjį įžadą, tai reikštų pasilikti už uždarų durų uždarame vienuolyne, ir tada visas mano gyvenimas priklausytų Dievui. Tai būtų viena iš atsidavimo, meditacijos ir maldos priemonių, ir man pavyktų laimėti daug daugiau sielų Dievui, todėl norėjau daugiau laiko skirti maldai. Patikėjau ir priėmiau tai, ką ji pasakojo, ir vieną kartą pasakiau jai, kad aš nusprendžiau eiti į vienuolyną.
Kai man buvo beveik aštuoniolika, Motinėlė vėl pradėjo dirbti su manimi. Atsiminkite, kad šios negailestingos moterys yra kruopščiai atrinktos ir paruoštos dirbti savo darbą. Turėjau planų užsidėjus baltą šydą išeiti iš vienuolyno ir tapti Romos katalikų bažnyčios slaugytoja. Tačiau ji pastebėjo mano ištvermę ir pasišventimą, ji pakvietė mane į savo kabinetą pokalbiui.
"Šarlote, - sakė ji, - aš stebėjau tave. Turi stiprų kūną ir atsidavimą būti gera vienuolė, vienuolyno vienuolė. Manau, kad esi viena iš tų, kurie norėtų mesti namus ir tai, kas patinka pasaulyje, ir pasislėpti už vienuolyno durų. Manau, kad esi pasirengusi pasiaukoti ir gyventi skurde, kad galėtum melstis už prarastą žmoniją."
Mus nuolat mokė, kad šeimą, taip pat tuos, kurie jau skaistykloje, galima greitai išgelbėti vienuolių kančiomis čia, žemėje. Motinėlė pamačiusi, kad buvau pasiruošusi kentėti be murmėjimo ir skundų, todėl stūmė man juodo šydo idėją - pasirinkimą uždaro vienuolyno. Žinoma, aš nežinojau, kaip uždarosios vienuolės gyveno, todėl ji pradėjo pasakoti man apie vienuolynus.
Pasiūlė lieti savo kraują
Motinėlė man pasakė, kad vienuolynuose aš liesiu savo kraują dėl žmonijos, kaip Jėzus darė Golgotoje. Aš turiu būti pasirengusi kentėti sunkias atgailas ir gyventi baisaus skurdo gyvenimą. Aš jau gyvenau skurdžiai, bet jei tai leis man daugiau šventėti, būti arčiau Dievo, ir kad būčiau, kaip vienuolė, geresnė, pamaniau, kad būtų verta imtis šio baisaus skurdo, koks jis yra.
Likus dviem mėnesiams iki savo 21 gimtadienio, buvau pakviesta į Motinėlės biurą ir ji paprašė pasirašyti dokumentus, kuriais visą turtą, kuris gali priklausyti man ateityje, atiduodu Romos Katalikų Bažnyčios sistemai. Kunigai stengiasi suvilioti merginas iš turtingų šeimų į vienuolynus, praturtinti savo sistemą merginų palikimais. Pasakiau, kad man reikia šiek tiek daugiau laiko galvoti apie tai.
Dvejus metus aš rimtai svarsčiau. Jei duosiu amžinąjį įžadą, tai reikštų pasilikti už uždarų durų uždarame vienuolyne, ir tada visas mano gyvenimas priklausytų Dievui. Tai būtų viena iš atsidavimo, meditacijos ir maldos priemonių, ir man pavyktų laimėti daug daugiau sielų Dievui, todėl norėjau daugiau laiko skirti maldai. Patikėjau ir priėmiau tai, ką ji pasakojo, ir vieną kartą pasakiau jai, kad aš nusprendžiau eiti į vienuolyną.
Išbandymas karste
Pradėdama įžadus turėjau devynias valandas gulėti karste ir mirti pasauliui. Niekada aš nepamatysiu savo žmonių, negrįšiu namo, nes aš susisaistau su vienuolynu. Tai buvo didžiulė kaina 21 metų merginai, kurią turėjo sumokėti, atsižadėdama visko, ką ji mylėjo ir puoselėjo pasaulyje, bet tai turėjo būti padaryta siekiant laimėti sielas Dievui. Aš vilkėjo tamsiai raudono aksomo laidotuvių suknelę, ceremoniją atliko vyskupas. Ir suknelę, ir karstą padarė vienuolės vienuolyne.
Žinojau, kad kai aš išeisiu iš karsto, aš niekada nebepamatysiu ir neišgirsiu apie savo šeimą, niekada paliksiu vienuolyno ir, kai aš mirsiu, būsiu ten ir palaidota.
Pradėdama įžadus turėjau devynias valandas gulėti karste ir mirti pasauliui. Niekada aš nepamatysiu savo žmonių, negrįšiu namo, nes aš susisaistau su vienuolynu. Tai buvo didžiulė kaina 21 metų merginai, kurią turėjo sumokėti, atsižadėdama visko, ką ji mylėjo ir puoselėjo pasaulyje, bet tai turėjo būti padaryta siekiant laimėti sielas Dievui. Aš vilkėjo tamsiai raudono aksomo laidotuvių suknelę, ceremoniją atliko vyskupas. Ir suknelę, ir karstą padarė vienuolės vienuolyne.
Žinojau, kad kai aš išeisiu iš karsto, aš niekada nebepamatysiu ir neišgirsiu apie savo šeimą, niekada paliksiu vienuolyno ir, kai aš mirsiu, būsiu ten ir palaidota.
Aš nuėjau prie karsto, atsiguliau ir išsitempiau. Dvi mažos vienuolės atėjo ir visą karstą uždengę sunkia juoda užuolaida, kuri kvepėjo smilkalais. Maniau, būtinai turiu uždusti. Vienoje pusėje kambaryje buvo įprastos statulos, kitoje pusėje sėdėjo Motinėlė, vienuolės ir kunigai. Per devynias ilgas valandas, kol aš gulėjo karste, jie budėjo ir dainavo.
Vienintelis tikslas gulėti karste - išmokti nekęsti savo motinos, tėvo, ir visų kitų žemiškų ryšių - visa tai dėl Dievo meilės. Turi pamiršti juos, nekęsti jų, ištrinti juos visiškai iš širdies, proto ir gyvenimo. Visa tai padės tau būti geresne Dievo žmona.
Gulėdama aš prisiminiau savo vaikystės namus. Prisiminiau sukneles, kurias man mano mama pasiuvo, bet aš niekada nedėvėsiu jų. Aš galvojau apie gerą maistą, šiltas lovas ir visa turtingą šeimos gyvenimą, kurį turėjau. Žinoma, aš verkiau ir verkiau, nes mano širdis plyšo dėl artimųjų kurių aš niekada nepamatysiu dar kartą. Tai buvo skaudi patirtis, ir manau, kad tuo metu aš juos mylėjau labiau nei bet kada anksčiau.
Aš verkiau. Taip buvo sunku mesti viską. Agonijoje ir kančiose, aš drebėjau ir aimanavau, kol nebuvo daugiau ašarų. Po kelių valandų šiek tiek atsigavo mano pusiausvyra. Aš nusprendžiau: "Šarlote, tu ruošiesi tapti geriausia karmelitų vienuole, kuri kada nors buvo, todėl tiek vienuolyne, tiek ir už jo ribų visada darei viską geriausiu būdu."
Įžadai, pasirašyti savo krauju
Kai praėjo devynios valandos, išbandymas buvo baigtas, paskambino varpas ir dvi mažos vienuolės nedelsiant nuo karsto nutraukė juodą uždangalą. Kai aš pakilau iš karsto, buvau palydėta į kambarį, kur turėjau duoti amžinus skurdo, skaistumo ir klusnumo įžadus. Vienuolyno Motinėlė pradūrė mano ausies spenelį, kad tekėtų kraujas ir paėmė kraujo - įžadai turėjo būti pasirašyti mano pačios krauju.
Aš pažadėjau būti pasirengusi gyventi skurde, kuris yra svarbus dėl pusiausvyros mano gyvenime (nors tuo metu aš nežinojau, ką tai reiškia). Kitas įžadus - skaistybės - įsakė man niekada teisėtai nesusituokti, nes dabar esu Dievo žmona (dėl vestuvių ceremonijos, kuri vyko anksčiau, kai užsidėjau baltą abitą). Tada sekė paklusnumo įžadas - jis buvo sunkiausias. Aš pažadėjau absoliučiai, neabejodama paklusti popiežiui, visos Romos katalikų hierarchijos kunigams, vienuolyno valdžiai ir vienuolyno taisyklėms. Aš visiškai nežinojau, kaip greitai aš turėsiu pradėti įgyvendinti šiuos pažadus ir neturėjau realaus supratimo apie dalykus, ką pažadėjau ir pasirašiau krauju.
Vienintelis tikslas gulėti karste - išmokti nekęsti savo motinos, tėvo, ir visų kitų žemiškų ryšių - visa tai dėl Dievo meilės. Turi pamiršti juos, nekęsti jų, ištrinti juos visiškai iš širdies, proto ir gyvenimo. Visa tai padės tau būti geresne Dievo žmona.
Gulėdama aš prisiminiau savo vaikystės namus. Prisiminiau sukneles, kurias man mano mama pasiuvo, bet aš niekada nedėvėsiu jų. Aš galvojau apie gerą maistą, šiltas lovas ir visa turtingą šeimos gyvenimą, kurį turėjau. Žinoma, aš verkiau ir verkiau, nes mano širdis plyšo dėl artimųjų kurių aš niekada nepamatysiu dar kartą. Tai buvo skaudi patirtis, ir manau, kad tuo metu aš juos mylėjau labiau nei bet kada anksčiau.
Aš verkiau. Taip buvo sunku mesti viską. Agonijoje ir kančiose, aš drebėjau ir aimanavau, kol nebuvo daugiau ašarų. Po kelių valandų šiek tiek atsigavo mano pusiausvyra. Aš nusprendžiau: "Šarlote, tu ruošiesi tapti geriausia karmelitų vienuole, kuri kada nors buvo, todėl tiek vienuolyne, tiek ir už jo ribų visada darei viską geriausiu būdu."
Įžadai, pasirašyti savo krauju
Kai praėjo devynios valandos, išbandymas buvo baigtas, paskambino varpas ir dvi mažos vienuolės nedelsiant nuo karsto nutraukė juodą uždangalą. Kai aš pakilau iš karsto, buvau palydėta į kambarį, kur turėjau duoti amžinus skurdo, skaistumo ir klusnumo įžadus. Vienuolyno Motinėlė pradūrė mano ausies spenelį, kad tekėtų kraujas ir paėmė kraujo - įžadai turėjo būti pasirašyti mano pačios krauju.
Aš pažadėjau būti pasirengusi gyventi skurde, kuris yra svarbus dėl pusiausvyros mano gyvenime (nors tuo metu aš nežinojau, ką tai reiškia). Kitas įžadus - skaistybės - įsakė man niekada teisėtai nesusituokti, nes dabar esu Dievo žmona (dėl vestuvių ceremonijos, kuri vyko anksčiau, kai užsidėjau baltą abitą). Tada sekė paklusnumo įžadas - jis buvo sunkiausias. Aš pažadėjau absoliučiai, neabejodama paklusti popiežiui, visos Romos katalikų hierarchijos kunigams, vienuolyno valdžiai ir vienuolyno taisyklėms. Aš visiškai nežinojau, kaip greitai aš turėsiu pradėti įgyvendinti šiuos pažadus ir neturėjau realaus supratimo apie dalykus, ką pažadėjau ir pasirašiau krauju.
Prarasta tapatybė
Kai aš pasirašiau visus įžadus, Motinėlė žirklėmis nukirpo visus mano ilgus plaukus. Jie vėliau buvo parduoti už didelę kainą, nes žmonių plaukai brangiai kainavo, vienuoliai visada visais būdais siekia pelno (tai paaiškina,kodėl neįtikėtinai turtinga yra katalikybė). Po plaukų nukirpimo, ji paėmė žirklės ir nuskuto mane plikai. Per visą savo gyvenimą kas du mėnesius per mano galvą keliaudavo sodininko žirklės. Sunkusis vienuolių apdaras būtų labai sudėtingas vilkėti, jei reikėtų nešioti jį dar ir ant plaukų. Be to, nebuvo nei laiko, nei priemonių plauti plaukus vienuolynuose.
Kitas nužmoginimo ir dezorientacijos žingsnis šitoje sistemoje - pašalinti tavo vardą ir pakeisti jį kokio šventojo globėjo vardu. Kai Motinėlė tai padarė, ji pabrėžė, kad, nors buvau ne visai šventa, kad stovėčiau Dievo akivaizdoje, bet aš visada galėsiu melstis mano šventajam, ir jis nuneš perduoti mano maldas Dievui. Aš tai priėmiau už tiesą, nes nežinojau nieko geriau tuo metu. Po to, jei kažkas paklaus ar ieškos vardu, kuris buvo duotas gimus, vienuolyne, jie pasakys, kad tokio asmens kiekada nebuvo ir nėra vienuolyne.
Tada Motinėlė perskaitė šį pareiškimą: "Kaip Jėzus kentėjo čia, žemėje, taip ir mes turime kentėti kaip vienuolės. Mes turime gyventi gyvenimą kaip kankiniai vienuolyne. Getsemanės sode Jėzus išliejo 62 700 ašarų už jus, ir mane, Jis išliejo 98 600 tiršto kraujo lašų už jus ir mane, jis gavo 667 smūgius į kūną; į skruostą - 110, 107 smūgių į kaklą, 180 kirčių į nugarą, 77 kartus gavo smūgius į krūtinę, 108 smūgius į galvą, 32 – į šonus. Jam spjaudė į veidą 32 kartus, išrovė plaukus daug kartų iš barzdos, ir metė Jį į žemę 38 kartus. Erškėčių vainiku Jis gavo 100 žaizdų, maldavo dėl mūsų išganymo 900 kartų ir nešė Kryžių iki Golgotos 320 žingsnių."
Kai aš pasirašiau visus įžadus, Motinėlė žirklėmis nukirpo visus mano ilgus plaukus. Jie vėliau buvo parduoti už didelę kainą, nes žmonių plaukai brangiai kainavo, vienuoliai visada visais būdais siekia pelno (tai paaiškina,kodėl neįtikėtinai turtinga yra katalikybė). Po plaukų nukirpimo, ji paėmė žirklės ir nuskuto mane plikai. Per visą savo gyvenimą kas du mėnesius per mano galvą keliaudavo sodininko žirklės. Sunkusis vienuolių apdaras būtų labai sudėtingas vilkėti, jei reikėtų nešioti jį dar ir ant plaukų. Be to, nebuvo nei laiko, nei priemonių plauti plaukus vienuolynuose.
Kitas nužmoginimo ir dezorientacijos žingsnis šitoje sistemoje - pašalinti tavo vardą ir pakeisti jį kokio šventojo globėjo vardu. Kai Motinėlė tai padarė, ji pabrėžė, kad, nors buvau ne visai šventa, kad stovėčiau Dievo akivaizdoje, bet aš visada galėsiu melstis mano šventajam, ir jis nuneš perduoti mano maldas Dievui. Aš tai priėmiau už tiesą, nes nežinojau nieko geriau tuo metu. Po to, jei kažkas paklaus ar ieškos vardu, kuris buvo duotas gimus, vienuolyne, jie pasakys, kad tokio asmens kiekada nebuvo ir nėra vienuolyne.
Tada Motinėlė perskaitė šį pareiškimą: "Kaip Jėzus kentėjo čia, žemėje, taip ir mes turime kentėti kaip vienuolės. Mes turime gyventi gyvenimą kaip kankiniai vienuolyne. Getsemanės sode Jėzus išliejo 62 700 ašarų už jus, ir mane, Jis išliejo 98 600 tiršto kraujo lašų už jus ir mane, jis gavo 667 smūgius į kūną; į skruostą - 110, 107 smūgių į kaklą, 180 kirčių į nugarą, 77 kartus gavo smūgius į krūtinę, 108 smūgius į galvą, 32 – į šonus. Jam spjaudė į veidą 32 kartus, išrovė plaukus daug kartų iš barzdos, ir metė Jį į žemę 38 kartus. Erškėčių vainiku Jis gavo 100 žaizdų, maldavo dėl mūsų išganymo 900 kartų ir nešė Kryžių iki Golgotos 320 žingsnių."
Aš tikėjau visu tuo religiniu melu, tik po daugelio metų aš sužinojau, kad tai buvo korumpuoto Romos Popiežiaus išradimas.
Lies kraują už tikėjimą
Po šios litanijos, ji pareiškė:“Jūs gausite indulgensiją, visišką nuodėmių atleidimą ir išvengsite SKAUSMO SKAISTYKLOJE. Tai apdovanojimas tiems, kurie yra kankiniai, kurie LIEJA KRAUJĄ UŽ TIKĖJIMĄ“.
Ji pasakė, kad jei mes gyvensime vienuolyne ir nepažeisime jo taisyklių, vieną kartą mes, kai numirsim, nepateksim į skaistyklos kančias, o tiesiai keliausim pas Jėzų. Viena, ko ji nepasakė – neįmanoma gyventi vienuolyne nepažeidžiant jo taisyklių.
Po to, kai pasižadėjimai buvo pasirašyti, visa mano asmenybės identifikacija buvo sunaikinta. Prieš 60 dienų iki įžadų, Motinėlė padėjo prieš mane popieriaus lapą ir liepė neskaityti, o tiesiog pasirašyti. Tada aš nesupratau, kad pasirašau viso savo palikimo perdavimą, kuris gali man atitekti, vienuolynui. Кai mano brolis tapo kunigu, jis pasirašė lygiai tokį dokumentą. Aš patikrinau – nėra žemėje juristo, kuris galėtų tai užginčyti.
Kai aš pasirašiau amžinuosius įžadus, atsisakydama savo gyvenimo ir nuosavybės, pardaviau savo sielą už tiesiog purviną srėbalą. Vienuolynai ne tik sistemiškai naikina vienuolių kūnus, šimtai jų tiesiog išeina iš proto ir miršta anksčiau laiko spaudžiamos kietos ir beširdiškos vienuolyno vergovės. Kas dar blogiau – vargšės moterys aukoja viską ir po to išeina iš gyvenimo be Kristaus ir tampa prarastosiomis amžinybei. Kaip stipriai mes turime melstis už tuos, kurie uždaryti nuo šio pasaulio ir evangelijos tuose šiurpiuose kalėjimuose, vadinamuose vienuolynais...
Kunigas – Šventoji Dvasia
Kitas veiksmas, kurį padarė Motinėlė – paėmė mano ranką ir pervedė mane per kambarį. Iš kitos kambario pusės atėjo Romos katalikų bažnyčios kunigas, apsirengęs šventais rūbais. Кai mes susitikome, Motinėlė paleido mano ranką, o kunigas apėjo ir pabandė mane paimti už rankos ir apkabinti.
Aš su siaubu atšokau, nes per visą tą laiką vienuolyne kunigas nebuvo prie manęs priėjęs tokiu būdu. Visada kunigai buvo geri, mandagūs ir atidūs. Buvo kažkas familiaraus jo prisilietime, kažkas ištvirkusio dabartiniame jo žvilgsnyje, ir tai įžeidė mane, nors ir nesupratau, kas konkrečiai. Aš išsiplėšiau rausdama nuo sumišimo ir pasipiktinimo: “Kaip jums ne gėda?“. Aiškiai jaučiau prievartą ir tai, kad man gresia pavojus. Jis paraudo ir labai supyko ant manęs, kad atsisakiau ir atstūmiau jo bandymą įvesti mane į „vedybinį guolį“.
Matyt, Motinėlė klausėsi, kas vyksta, nes greitai sugrįžo, pašaukė mane bažnytiniu vardu ir pranešė man, kad kai vienuolyne pabūsiu kurį laiką, aš nebesistebėsiu ir nebesipriešinsiu. Ji pasakė, kad iš pradžių visos vienuolės jautė tą patį ir griežtai priminė „vestuvių ceremoniją“, kurią aš įvykdžiau ir apie mano įžadus. Vienuolyno Motinėlė pasakė, kad kunigo kūnas... yra pašventintas, todėl tai, ką jis daro, nėra nuodėmė. Aš buvau siaube ir isteriškai ėmiau raudoti, o galvoje sukosi mintys, bet aš atsisakiau priimti tai, ką girdėjau.
Motinėlė labai supyko ir sausai pasakė:“Kaip Šventoji Dvasia įdėjo sėklą į Mergelės Marijos įsčias ir gimė Jėzus Kristus, taip ir kunigas yra Šventoji Dvasia, todėl vienuolėms nėra nuodėmė nešioti jo vaikus“.
Idealai atrodė juokingi
Negalėjau patikėti savo ausimis. Buvau apgauta ir buvo pernelyg vėlu, kad pasukčiau atgal! Šis baisus Motinėlės pareiškimas įsiutino mane. Kai man leido kalbėti, aš pasakiau:“Motinėle, kodėl jūs nepasakėto to iki man priimant amžinuosius įžadus?“. Ji kietai suspaudė lūpas ir tylėjo.
Ar reikia kalbėti, kad buvau ištikta siaubo nuo to, ką ji pasakė. Tai buvo panašu į neįtikėtiną košmarą. Visi tiltai buvo sugriauti ir nebebuvo kelio atgal – nebegalėjau išeiti iš vienuolyno. Aš isteriškai ėmiau šaukti ir sakiau kunigui, kad noriu namo, prašiau paskambinti mano tėvui, motinai, kad jie atvažiuotų ir paimtų mane namo. Nenorėjau turėti nieko bendro su šituo. Visos mano iliuzijos buvo sugriautos ir negalėjau pakelti vaizdo to, kas taip netikėtai užgriuvo mane.
Aš papasakojau, kad prieš išvykstant į vienuolyną, kai man buvo 13 metų, mama man pasakė, kad pati savo rankomis iškas man kapą ir palaidos mane, jei aš prarasiu nekaltybę. Kadangi aš nieko neišmaniau apie seksą, ji vėliau man paaiškino. Кai aš tai papasakojau kunigui ir Motinėlei, jie... stovėjo ir juokėsi kaip kvailiai. Jiems mano naivumas ir nekaltas pasitikėjimas atrodė linksmas ir juokingas.
Popiežiaus nuosavybė
Kai įvyksta tokio mąsto išdavystė, galiu pasakyti, kad jūs liekate visiškai vieni. Aplink jus nėra nė vieno, kuris suprastų ar padėtų, greitai ateina pribloškiantis beviltiškos situacijos suvokimas. Tai panašu į nepakeliamą košmarą, kai atrodo, kad sapnuoji, bet tai realybė – ne sapnas, o siaubinga realybė.
Dabar aš buvau Romos sistemos ir Romos popiežiaus nuosavybė ir Motinėlė perdavė mane ištvirkusiam kunigui, kuris pasityčiodamas pakvietė mane į „vestuvinį guolį“. Aš atėjau į vienuolyną ne kad pasidaryčiau blogesnė ir sugesčiau, bet kad tapčiau šventa moterimi ir atiduočiau savo širdį ir gyvenimą Dievui. Aš tvirtai atstūmiau jį, buvau pakankamai tvirta, kad paskelbčiau karą prieš jo norus. Buvau pasiruošusi savo garbę ginti iki paskutinio kraujo lašo.
Kai pasirašiau įžadus savo krauju, aš nesupratau baisumo to, ką aš padariau. Aš atsisakiau visų žmogaus teisių, kad tapčiau mechanišku, į robotą panašiu žmogumi. Nuo šiol aš negalėsiu sėdėti, stovėti, kalbėti ir gulėti be valdžios leidimo. Мan leido matyti ir jausti tik tai, kas leidžiama.
Aš virtau beteise Romos katalikų bažnyčios hierarchijos marionete.
Slaptas išvežimas į kitą šalį
Kitas žingsnis buvo mano pašventimas uždarame vienuolyne. Aš turėjau į jį nuvykti. Jie turėjo mano pasą, kuriame buvo viskas sutvarkyta, bilietus į laivą, kuris išvežė į kitą šalį. Valtyje laukė du kunigai, kad mus išvežtų, sakyčiau evakuotų į kitą šalį, kur mes turėjome būti uždarytos į vienuolyną kalnuose, uždarytos požemyje.(Aišku, kai kunigas sėdėjo mano tėvų svetainėje jie mano tėvui nesakė, kad aš gyvensiu daugelį metų aukštą ar net du po žeme svetimame krašte).
Naujame vienuolyne, praėjus trims ar keturioms dienoms aš susidūriau su vienuolės pašventimo epitemijomis (šis terminas reiškia bausmę).
Apie 9 valandą ryto Motinėlė pasakė man eiti kartu. Ji pasakė kad dabar turiu atlikti epitemiją ir pradėsiu savo įšventinimą kaip karmelitų vienuolė. Prisimenu, kaip mane vedė tamsiu koridoriumi ir atvedė į kambarį po žeme. Anksčiau vienuolyne aš gyvenau pirmame aukšte, bet po to, kai daviau amžinuosius įžadus turėjau gyventi vieną ar du aukštus po žeme. Kai įžengėme į tamsų kambarį, sunku buvo matyti, kadangi švietė tik septynios blankios žvakės.Aš išsigandau, nežinodama, ko man tikėtis ir ką ji suplanavo daryti su manimi.
Kai mes priėjome arčiau, aš galėjau pamatyti vienuolę, kuri gulėjo ant 1,80 metro ilgio lentos. Šokiruota aš supratau, kad ji mirusi, mano širdis skaudėjo dėl jos. Kai pasirašiau krauju įžadus, atsisakiau negalvodama visų žmogaus teisių. Man neleido matyti, girdėti, jausti, skųstis arba šnibždėti. Turėjau akis, bet privalėjau nematyti, turėjau ausis bet privalėjau negirdėti, turėjau jausmus, bet greitai išplaus smegenis taip, kad jausmai bus sunaikinti. Kai aš stovėjau žiūrėdama į kūną, mano galvoje šmėžavo daug minčių ir klausimų, bet turėjau tylėti. Kodėl ji mirė?
Motinėlė liepė man budėti prie mirusiosios kūno, po to ji išėjo. Mano pareiga buvo prieiti prie mirusiosios, barstyti pelenais ir šlakstyti švęstu vandeniu ir kalbėti: „Tebūna Jums ramybė“. Po valandos suskambėjo svambalėlis ir iš paslaptingos tamsos išniro kita vienuolė, kad mane pakeistų. Kadangi ji basa ėjo per žemę, nebuvo jokio garso, mums draudė kalbėti tarpusavyje, todėl ji ištiesė ranką ir palietė mano petį. Iš baimės aš pašokau ir surikau isterišku balsu.
Šis savikontrolės praradimas reiškė, kad aš turiu būti nubausta tamsioje ir purvinoje kameroje. Ten aš pragulėjau tris dienas ir naktis, be maisto ir vandens. Tai, kad aš sušukau iš baimės – buvo baisus nusikaltimas. Daugiau aš vienuolyne niekada nerėkiau – ten greitai išmoko laikytis taisyklių.
Liejamas kraujas
Po keturių dienų Motinėlė man pasakė, kad vėl turiu praeiti epitemiją ir vėl nusileidome į požemį, kur buvo kambarys epitemijoms.
Žvakių šviesoje aš pamačiau įprastas Jėzaus ir Marijos statulas. Тen buvo ir didelis kryžius iš neapdirbtos medienos, gulintis ant šono. Prie jo Motinėlė ėmė mane nurenginėti. Nurengė iki pusės, po to sulenkė mano kūną virš kryžiaus ir pririšo mano rankas prie kelių
Čia aš turėjau pradėti lieti savo kraują, kaip tai darė Jėzus Golgotoje. Anksčiau man sakė, kad aš liesiu savo kraują už prarastą žmoniją, bet jie nedavė nė mažiausios užuominos apie tai, kokiu būdu tai vyks.
Dabar aš sužinojau vieną iš būdų, kaip tai vyksta. Dviem vienuolėms buvo įduoti rimbai, sudaryti iš 6 gystų, kurių galuose aštraus metalo gabaliukai. Jos pradėjo mane metodiškai plakti šiuo baisiu įrankiu, kol mano kūnas nebuvo suraižytas šimtais įpjovų, o mano kraujas aptašė visą aslą.
Sukiojausi ir kūprinausi, kaip tik galėjau, bet nebuvo išsigelbėjimo nuo negailestingų ugninių įkandimų.
Vienuolės atliko savo darbą pilnai, o aš buvau siaubingo skausmo agonijoje. Raudojimas ir ašaros jų nesustabdė, jos buvo gerai apmokytos ir visiškai beširdės, jų nejaudino prašymai pasigailėti, o aš buvau praryta skausmo ir nusivylimo jūros. Tai buvo neįtikėtina, bet tai vyko...
Motinėlė atrišo mano rankas, kai galėjau nuo nepakeliamo skausmo jau tik aimanuoti, ji buvo patenkinta, kad praliejau šiam kartui pakankamai kraujo. Ji padėjo prie mano kojų vaistus, bet nenuprausė manęs ir negydė kraujuojančių žaizdų. Tiesiog švystelėjo mano rūbus, ir aš buvau priversta dirbti iki 21:15 to vakaro – visą dieną. Neverta sakyti, kad ta diena buvo tiesiog kankynė, bet niekas, atrodo, to nepastebi. Su pasibjaurėjimo siaubu aš supratau katalikiškų mokymų prasmę, kurie teigė, kad Dievas yra laimingas dėl epitimijos ir kitų kančiomis. Tai turėjo padaryti mus šventomis.
Ta diena buvo man buvo tikras pragaras, bet tai buvo tik pradžia šimtų panašių dienų.Kai atėjo naktis, aš stovėjau kameroje prie savo lovos, kur mes turėjome nusirenginėti stovėdamos nugara viena į kitą. Nesugebėjau nusiimti rūbų – kraujas išdžiūvo ir rūbai prikepė prie žaiždų. Praėjo kelios dienos, kol sugebėjau juos nusivilkti, tai buvo labai kruvina ir skausminga procedūra. Nuo baisių kančių net negalėjau valgyti.
Epitemija prieš miegą
Paprastai prieš miegą aš persirengdavau į marlinius naktinius marškinius. Prieš miegą, kol leisdavo atsigulti, turėjome atlikti dar vieną maldą - epitemiją, klaupdavome ant lentos, ant kurios buvo šimtai vertikalių aštrių laidų, kurie buvo skirti pradurti kelius, viršutinė dalis, kur mes turėdavome padėti rankas, taip pat buvo pilna aštrių laidų. Lovas vienuolyne atstojo plytos arba medinis gultas – nei matraso, nei anklodės ar pagalvės...
Kas vakarą aš privalėjau klauptis ir lieti kraują už žūstančią žmoniją, liejau ir kentėjau besimelsdama, tik po to guldavau ant plytų. Be septynių minučių 12 val. skambėjo varpas - mes susirinkdavome koplyčioje ir melsdavomės dar valandą už žmoniją, po to grįždavome miegoti iki 4:30, tada skambėdavo varpas ir mes per lygiai 5 minutes turėjo atbėgti basos. Pavėlavusias žiauriai bausdavo.
Pakabinimas ant pirštų
Vieną dieną Motinėlė paėmė mane kitai epitemijai, skirtai pasišventimui. Кai įėjome į kamerą, vėl degė 7 žvakės. Kai ji mane privedė prie žvakių, aš pamačiau keletą kabaluojančių virvių, kurių galuose buvo kažkokie užspaudimo įrankiai. Ji privertė atsistoti mane prie sienos ir pakelti rankas į viršų. Ji greitai ir tvirtai spragtelėjo užraktais, į kuriuos pateko mano didieji pirštai, po to nuėjo prie mechanizmo ir sukdama rankeną lėtai ėmė kelti mane į viršų, kol vos liečiau kojomis žemę, tada įtvirtino rankeną ir be žodžių išėjo ir užtrenkė duris. Mano kūno svoris, kurį laikė didieji kojų ir rankų pirštai, ėmė kankinamai spausti. Iš karto ėmiau inkšti ir stenėti nuo kančios. Neturėjau supratimo, kiek ten būsiu. Kabėdama galvojau, ar nenumirsiu anksčiau negu manęs ateis. Iki baltumo įkaitintų skausmo bangų gniaužtai, kurie ardo kūną ir protą, duoda suprasti, kad mirtis būtų laiminga išeitis.
Kai valandos išsitempia į dienas ir naktis, nėra jokios galimybės suprasti, kiek laiko kabi. Neegzistuoja nei saulės, nei garsų, išskyrus jūsų pačių raudas. Tai buvo tas pats, kaip palaidotam gyvam be maisto ir vandens. Kankinimas ir aptemusi sąmonė priverčia pamesti realybę, niekas nebeatrodo realu, išskyrus kankinimus ir skausmą.
Suprato, kad statulos negirdi...
Tai buvo dar viena žiauri jų (katalikų vienuolyno) technika, skirta „išplauti smegenis“. Nieko negalėjau padaryti, tik šaukti, stovėti ir verkti. Niekas negirdės ir net nepasirūpins. Prašliaužė trys, keturios ir net devynios valandos, ir kiekvienas kaulas, raumuo ir nervas mano kūne rėkė apie pagalbą. Beprotiškas skausmas buvo tiesiog nenusakomas, taip pat išalkau ir ištroškau. Kai mano galūnės ėmė stipriai tinti, pagalvojau, kad mirštu.
Aš meldžiausi karštai visoms statuloms patalpoje. Galų gale aš supratau, kad Mergelė Marija negirdi nei mano žodžių, nei šauksmo. Aš isteriškai šaukiausi savo globėjo šventojo Judo, Šventojo Bartalamėjaus ir visų kitų stabų ir šventųjų, kuriuos tik prisiminiau. Mane apsupo nežemiška tyla, pertraukiama tik mano riksmų.
Kankinimuose pertraukų nebūna
Kabėjau, apimta skausmo, aptekusi savo išmatomis ir šlapimu, kadangi kankinimų sistemoje nebuvo pertraukų tualetui. Kai pajutau, kad tuoj tuoj išeisiu iš proto, įėjo Motinėlė. Prieš mane sienoje buvo lentynėlė, kurią ji pakėlė iki mano veido lygmens, ten ji pastatė puodą su vandeniu ir vieną bulvę.
Troškau ir alkau, kaip man tai pasiekti? Su didžiuliu skausmu puoliau artyn, palenkdama tai vieną, tai kitą ranką. Кai man pavyko pasiekti vandenį, pajutau, kaip su didžiuliu skausmu plyšo plaučiai... Faktiškai po šios epitemijos, kaip sužinojau vėliau, daugelis vienuolių susirgdavo tuberkulioze. Tik per tokį skausmą aš pasiekiau vandenį, kurio didžiąją dalį išlaisčiau...
Po devynių dienų atėjo motinėlė ir išlaisvino pirmą mano didįjį pirštą, ir aš nualpau – mano galūnės buvo sutinusios trigubai, nė viena kūno dalis nebuvo laisva nuo skausmo.
Negalėjau pajudėti – dvi vienuolės nugabeno mane į ligoninę ir paguldė ant medinio gulto. Jos nupjovė nuo manęs visus rūbus, kadangi jie buvo permirkę šlapimu ir nešvarumais. Tai buvo dar viena dalis skrupulingai parengtos ir nežmoniškos programos dalis, skirtos sukurti bergžius ir nenaudingus robotus. Po šios epitemijos aš du su puse mėnesio negalėjau vaikščioti ir tikrai būčiau buvusi laiminga, jeigu būčiau numirusi.
Vanduo teka
Vieną kartą mane vėl iškvietė ir vėl ėmė vesti tais baisiais tuneliais – nežinojau, koks skausmas ir kokie kankinimai manęs laukia. Motinėlė nuvedė į kambarį su tiesia kėde aukšta atkalte. Pastūmusi mane į kėdę, nuėmė galvos dangalą ir mano galvą įkišo tarp kelių. Mano rankas ir galvą ji greit pritvirtino prie medžio, taip, kad aš negalėjau pajudėti. Padariusi tai, ji pritvirtino kraną virš mano plikos galvos ir padarė, kad iš krano lašas po lašo kapsėtų vanduo. Aš susigūžiau iš baimės, kadangi mačiau tas, kurios buvo pasmerktos šiam žiauriam 10 valandų išbandymui. Po trumpo laiko, kai į tą pačią vietą krinta vandens lašai, galima sulaužyti ir patį stipriausią žmogų. Aš, kaip ir kitos, visaip stengiausi išvengti lašų taip, kad iš burnos net pasipylė putos. Šauksmas ir ašaros niekada nesibaigia šitose baisiose duobėse, esančiose giliai po žeme, kur niekas ir niekada nematė nei gramo humanizmo ar atjautos. Maldavimas pasigailėti pagimdydavo tik dar baisesnes epitemijas.
Daugelis vienuolių tapo visiškai išprotėjusiomis, kai pereidavo kelis kartus šitą vandens epitemiją. Nesijaudinkite, vienuolynas apie tai pasirūpina.Išorinis pasaulis niekada nesužinos tiesos. Toms, kurios nervingos ar sušlubuoja psichika, yra atskiros požeminės patalpos. Vienuolyne bus ataskaitos ir įrašai, kaip kuo sirgo ir dėl ko mirė vienuolė, bet visa tai - melas.
Jūs turite suprasti, kad visa ta katalikybės religinė struktūra grindžiama melu ir apgaule, todėl nenuostabu, kad bet kokiomis priemonėmis, net ir žmogaus gyvybės kaina, turi būti išsaugotas veidmainiškas teisingumo apdangalas Romos katalikų sistemoje.
Jie imsis visko, kad apsaugotų tai. Šmeižtas, melas, pakeitimai, dokumentų klastojimas ir sunaikinimas, traumavimas ar net žmogžudystė – yra standartinės ir priimtinos procedūros. Vidutinis žmogus, turintis sąžinę ir moralinį kodeksą, bergždžiai gali stengtis iš visų jėgų suprasti siaubingumą ir nežmoniškumą demoniško intelekto, kuris valdo ir veda šitą religinį monstrą.
Vienatvė
Vienatvė vienuolynuose nežmoniška ir žiauri, ten nėra draugų. Kiekviena priversta sekti kitas vienuoles, mažiausi taisyklių pažeidimai sulaukia tuoj pat rūsčios bausmės. Vienuolės nebuvo draugiškos. Įtarumas ir susiskaldymas buvo įprastas vienuolyno gyvenimo reiškinys. Mus mokė niekuo nepasitikėti ir nuo nieko nepriklausyti sistemiškos ir metodiškos izoliacijos būdu. Aukoms niekada neleisdavo susivienyti, nes jos tada galėtų kažką pakeisti.
Komunistai įdiegė tokią pat programą Korėjos karo belaisvių lageriuose, kad jie nebendradarbiautų. Kiekvieną vienuolę moko tapti policininku, kuris stebi kitus ir praneša pažeidimus. Išduodamas kitus informatorė pelno Motinėlės palankumą. Ji taip stengiasi įtikti, kad seserys dažnai pagražina ir sutirština įvykių spalvas, kad tik į jas būtų palankiai žiūrima. Vienuolyne reikalauja absoliutaus paklusnumo visame kame, ir jūs tampate išmintingi išmokti paklusti be klausimų.
Kambarys apmąstyti mirtį
Kiekvieną vakarą 20:00 val. mes nusileisdavome į ilgą kambarį kad atliktume epitemiją apmąstymų kambaryje. Šios celės plotas buvo apie kvadratinį metrą – ant stalelio stovėjo žmogaus kaukolė ir žvakė. Mes turėjome klauptis, žiūrėti į kaukolę ir mąstyti apie mirtį. Po to mes grįždavome į savo celes ir paėmusios tris susipynusias grandines, kurių kraštai buvo aštrūs, plakdavome savo kūnus dėl Kristaus žaizdų, kurias jis gavo Žemėje.
Kartais dėl maisto trūkumo ir jėgų trūkumo, sunku sau suduoti daugelį kartų. Jeigu motinėlė įtars tai, ji nurengs ir dar dvi vienuolės piktai išplaks jus. Po to keletui dienų prarasite bet kokį apetitą. Tokia yra uždarų vienuolynų realybė, čia buvo pritaikyta negailestinga smegenų plovimo sistema, kuri vėliau taikyta Rusijos lageriuose. Tai toks pats žvėriškas nežmoniškumas, tačiau Roma eina po religijos vėliava, o Rusija atvirai ateistinė.
Maistas
Maisto kambaryje buvo du ilgi mediniai suolai, kiekviena vienuolė žinojo savo vietą.Niekas niekada nesisėda į kito vietą. Pusryčiams mums duodavo didelį alavinį puoduką kavos ir 100 gramų juodos duonos. Nors mes visą dieną sunkiai dirbdavome, pietų nebūdavo ir mes 17:00 mes vėl susirinkdavome maisto kambaryje, jei pačios galėdavome paeiti.
Vakarienei mums duodavo tirštą vaisių sriubą ir 50 gramų duonos, 2-3 kartus per savaitę gaudavome stiklinę neriebaus pieno.
Tai buvo mūsų racionas 365 dienas per metus. Vienintelė išimtis buvo Kalėdos, kai kiekviena iš mūsų gaudavo po šaukštą saldumynų. Koks tai buvo skonis, mes ištisus metus laukdavome šito malonumo.
Dėl maisto trūkumo, mes niekada neidavome miegoti be griaužiančių bado skausmų. Dešimtmečiais aš varčiausi ir blaškiausi naktimis ir galvojau, kiek aš galiu iškęsti šitą nuolatinį kankinimą. Prisiekiu jums, gyventi ant bado slenksčio yra labai sunki kančia. Badaujantys žmonės silpnesni, juos lengviau priversti daryti viską, kas žemina jų orumą, priversti paklusti. Tai buvo vykdoma su velnišku pasitenkinimu, turint vieną tikslą – sulaužyti žmogaus sielą.
Esant tokiai baisiai dietai, sunkiai dirbant, liejant kraują, daugelis vienuolių suserga ir miršta jaunos.
Paruošiant daržoves, bulves virė su oda, o po to valydavo. Vieną kartą budėdama virtuvėje aš valiau bulves, išmečiau šitų odelių krūvą į šiukšles.Buvau tokia alkana, kad pasičiupau iš bako dvi saujas šitų atliekų ir paslėpiau savo rūbuose. Niekam nepasakiau, nes visur yra stebinčios akys, visur yra informatoriai. Tą naktį savo celėje aš godžiai prarijau bulvių odeles.
9:00 ryte budri motinėlė su pajuoka man pasakė, kad aš turiu atgailauti, žinojau, kad tai bus neįprasta atgailos diena. Apmirusia širdimi nuėjau į požemį, kankinimo kambarį, kur degė 7 žvakės. Dvi vienuolės mane surišo, užspaudė nosį, kad turėjau išsižioti, o Motinėlė įgrūdo į burną didelį šaukštą pipirų, kuriuos turėjau praryti, kad galėčiau kvėpuoti . Dvi dienas aš rangiausi nuo niežtėjimo ir degimo visame kūne. Visa tai tik už tai, kad suvalgiau šiek tiek šiukšlių.
Kitą kartą aš pamačiau ant stalo duonos gabalėlį, jį mačiau dar kelias dienas, galų gale aš paėmiau ir suvalgiau. Ryte vėl Motinėlė paskelbė, kad turiu pereiti epitemiją, ji kažkaip sužinojo...
Tunelių statyba
Per metus, kurie tęsėsi taip ilgai, aš išmokau naudotis plaktuku, pjūklu ir visais kitais instrumentais.Mes dirbome sunkų rankų darbą, kasdamos požeminius kambarius, tunelius , statydamos sienas, tinkuodamos. Kartais grįžti į vienuolyną tekdavo 5-6 kilometrus tuneliais, dėl griežtos tylos taisyklės, mes galvodavom, ar dar turime balsą. Jei pasikalbėdavome šnibždėdamos, Motinėlė kitą dieną skirdavo epitemiją.Stebėdavomės, kaip ji girdėjo, tik paskui sužinojome, kad visi 56 tunelių kilometrai pastatyti taip, kad girdėtųsi kiekvienas šnibždesys.
Dirbdamos, klausydavome varpelio, kuris kvietė vakarienei, dėl nuovargio ir atstumo kartais pavėluodavome. Kai tai įvykdavo, mes turėdavome imti lėkštę, šliaužti prie kiekvienos vienuolės ir prašyti šaukšto jų maisto – po to turėdavome sėsti ant žemės ir valgyti. Tai turėjo padaryti mus nuolankiomis, sulaužyti piktą mūsų išdidumą ir priversti nevėluoti.
Skalbimas
Rytas prasidėdavo 4:30, turėdavome 5 minutes apsirengti, pradžioje pavėlavau pusę minutės, bet bausmė už tai buvo tokia žiauri, kad daugiau to niekada nedariau. Sekimas ir žiaurios bausmės vienuolyne pagimdė kiekvienos, net ir kvailiausios taisyklės, absoliutų laikymąsi. Melas, apgaulės slėpimas, faktų slėpimas, nutylėjimas, kad išvengtum siaubingų pasekmių, tapo vienuolių gyvenimo būdu.
Motinėlė mus paskirstydavo į darbus – skalbimas, lyginimas ir kiti katorgiško sunkumo darbai. Skalbdavome trindami skalbinius ant lentos, lyginome geležiniais lygintuvais.Mes ne tik savo vienuolynui skalbdavome, bet vietiniai kunigai galėjo laisvai apkrauti mus savo rūbais ir patalyne – juk paslaugos, atliekamos vergišku darbu, buvo jiems nemokamos.
Skalbykloje buvo cementinės grindys, ten prisilaistydavo muiluoto vandens. Motinėlė pasirodydavo netikėtai, išgąsdindama visas, todėl kad nebūdavo jokio būdo sužinoti, ko ji atėjo. Kai ji pasirodydavo, tai reiškė, kad kažkas bus būtinai nubaudžiamas.
Mėgstamiausias jos triukas skalbykloje buvo įsakyti vienai arba kelioms vienuolėms kristi veidu ant šaltų ir muilinų cementinių grindų. Tai buvo daroma su žiauriu pasityčiojimu, dėl to, kad auka savo liežuviu išlaižytų, kad ten neliktų vandens, gilius kryžius cemento grindyse. Ji įdėmiai žiūrėdavo, ar yra nors mažiausias pykčio pasireiškimas, abejonė ar pasibjaurėjimas veide tos, kuri turi išlaižyti kryžius. Jei taip pastebėdavo, ji liepdavo išlaižyti nuo 10 iki 25 kryžių – liežuvis po tokios procedūros visada sutindavo. Motinėlė nesiliaudavo anksčiau, negu pamatydavo kraują, po šios procedūros auka dieną arba dvi negalėdavo nei gerti, nei valgyti. Daug kartų Motinėlė grįždavo kitą dieną, griebdavo tą pačią auką ir liepdavo vėl laižyti kryžius.
Dievas ir epitemijos
Sunkus fizinis darbas yra gera fizinė disciplina, bet mūsų išsekusioje padėtyje, nes nuolat badavome, buvome sistemiškai kankinamos, mes buvome laikomos nuolatinio pervargimo ir išsekimo būsenoje. Mes buvome Romos popiežiaus ir sistemos nuosavybė, kuri veiks iki mūsų mirties savo malonumui. Visi mūsų maldavimai ir ašaros nė karto nebuvo išgirstos, niekas nė piršto nepajudino, kad mums padėtų – tik tipiškos kančios ir kankinimai, kurioms mažosios vienuolės buvo atiduodamos diena po dienos, metai po metų. Nėra jokio pasigailėjimo, tik beširdis žiaurumas, tai visą vienuolyną apgaubia beviltiškumu ir nusivylimu.
Mums nuolat kalė, kad etitemijų sukeliamos kančios teikia malonumą ir laimę Dievui, Kuris žiūri žemyn į mūsų vargą ir skausmus ir patenkintas šypsosi. Nors tuo sunku buvo patikėti, bet pagonys, kurie nežino nieko kito, tiesiog tiki tuo, ko juos moko sistema. Niekada neskaitydamos Biblijos, mes negalėjome sužinoti tiesos.
Dauguma iš mūsų buvo auklėjamos Romos katalikų mokyme ir tradicijoje ir buvome išplėštos iš šeimų jauname amžiuje. Reikėdavo laiko, kad baisi tiesa ir apgaulė įsigertų į sielas. Kai tai įvyko, atsitiko taip, kad ateistai ėmė nekęsti visko, susijusio su Dievu ar šventaisiais. Tada neapykanta, prievarta užkietindavo širdis.
Šitame vienuolyne nebuvo vonios, nusiprausti galėjome tik leidus Motinėlei arkliams skirtuose bakuose. Net įlipusi į tą baką nešiodavau Mergelės Marijos paveikslėlį, nes mus mokė, kad po kataliko mirties pirmą šeštadienį Mergelė Marija nusileidžia į skaistyklą, ką ji ten randa nešiojantį jos atvaizdą – išleidžia iš karto. Buvau surišta šitais religiniais paistalais ir melu, nes nežinojau nieko geriau. Mus mokė priimti kaip tiesą viską, ką sakė motinėlė.
Skaistykla
Viename kambaryje kabėjo didžiulis paveikslas, kuriame buvo pavaizduoti visų kankinamų vyrų, moterų ir vaikų siaubai skaistykloje. Kančios buvo taip gerai pavaizduotos, kad atrodė realios. Mus nuvesdavo ten, kad mąstytume apie tai. Po to Motinėlė kreipdavosi į vienuoles, sakydama, kad jiems geriau būtų praeiti dar vieną epitemiją, nes tie žmonės maldavo, kad išvengtų baisios skaistyklos ugnies. Buvo daug dienų, kai aš sąmoningai deginau savo kūną, liejau savo kraują, nes buvau įsitikinusi, kad mano kančios padės tiems nelaimingiems žmonėms. Dažnai sakau, kad jeigu mišias ir skaistyklą išimti iš Romos katalikų sistemos, tai ji neteks 90 procentų savo pajamų ir mirs iš bado. Šita pikta babiloniška sistema siurbia ir gyvųjų, ir mirusiųjų pinigus, kad aprūpintų savo piktą plitimą visoje Žemėje.
Celės yra tuščios, tik stovi Mergelės Marijos statula, laikanti kūdikėlį Jėzų. Kai aš klaupdavausi ant aštrių vielų, nuoširdžiai melsdavausi už prarastą žmoniją. Mane mokė, kad mano kančios ir mano pralietas kraujas išgelbės juos. Tikėjau, kad mano vargšė močiutė bus greičiau iš ten paleista (šeimos kunigas mus įtikino, kad ji papuolė į skaistyklą).
Mus mokė, kad už kiekvieną pralietą kraujo lašą vienuolyne mes 100 dienų trumpiau būsime skaistykloje. Kai vienuolės dirbdavo virtuvėje ar požemiuose, jos kartais specialiai sužeisdavo save. Tai buvo įmušta į mūsų mąstymą, kad kai mes liejame kraują, kai daužome savo kūnus ir juos žalojame rimbais, mes gauname indulgensiją nuo skaistyklos sau ir kitiems. Atsiminkite, kad vienuolyne nėra jokios vilties, nėra ko laukti, išskyrus skausmą, alkį ir galų gale mirtį...
Tiems kurie moko tiesos apie išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pažįsta nuostabią Dievo malonę, tai gali pasirodyti neįtikima, jog kažkas gali taip klysti ir būti tokioje tamsoje. Priminsiu, kad mus to mokė visą gyvenimą. Jei jus visą gyvenimą to mokytų, jei vaikystėje išvežtų į vienuolyną, praplautų ten smegenis, galų gale uždarytų į uždarą vienuolyną, jūs taip pat nežinotumėt nieko kito.
Tiems kurie moko tiesos apie išgelbėjimą per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pažįsta nuostabią Dievo malonę, tai gali pasirodyti neįtikima, jog kažkas gali taip klysti ir būti tokioje tamsoje. Priminsiu, kad mus to mokė visą gyvenimą. Jei jus visą gyvenimą to mokytų, jei vaikystėje išvežtų į vienuolyną, praplautų ten smegenis, galų gale uždarytų į uždarą vienuolyną, jūs taip pat nežinotumėt nieko kito.
Statulos
Man reikėjo vienuolyne praleisti 10 baisių metų, kol pagaliau aš supratau baisią tiesą, kad esu apgauta. Pagaliau aš įsitikinau, kad visos statulos – Mergelė Marija, Jėzus, Juozapas, šventas Petras ir kiti šventieji yra tiesiog bejausmis metalas, mediniai arba gipsiniai stabai. Tai buvo šokas, kai supratau, jog jie nieko negali padaryti, kad atsakytų į karštas maldas, išlietas prie jų ištikimų ir suklaidintų žmonių visame pasaulyje.
Stebėtina, koks stipriai atsparus buvo mano tikėjimas visais šitais melagingais stabais. Kiek prireikė laiko, kol supratau karčią tiesą apie juos ir melą, kuris mus įtraukė į spąstus. Su kartėliu aš priėjau išvados, kad jeigu Dievas ir yra, tai Jis arba miręs, arba Jam visai nerūpi žmonija. О, kiek valandų aš ir kiti iššvaistė raudančiose maldose prie šitų nebylių stabų kojų.
Ištvirkimas
Buvo vienas dalykas, kurio mes bijodavome - reguliariai kas mėnesį atvykdavo vizito į vienuolyną tėvas-nuodėmklausys. Kiekvieną kartą buvo skirtingi kunigai, bet iš esmės jie visi buvo tokie patys. Stengdavausi patekti į paskutinę eilę. Aš taip ilgai gyvenau vienuolyne, kad niekada nepasitikėjau kunigais. Visi, kuriuos sutikau, buvo supuvę ir niekšingi. Išpažintis būdavo sunki, tai trukdavo visą dieną, nes vienuolės eidavo po vieną į kambarį, kur būdavo kunigas. Niekada vienuolyne nemačiau kunigo, kuris negertų alkoholio. Kambarys būdavo tuščias, išskyrus privalomą Mergelės Marijos statulą. Kunigas sėdėdavo, o vienuolės turėdavo prieš jį atsiklaupti. Jei vienuolė išeidavo neišniekinta ir neįtraukta į ištvirkimą, jai pasisekė. Niekas ir niekada nepertraukdavo kunigo ir vienuolės, nepriklausomai, kas bevyktų celėje.
Kitais atvejais, nebuvo nieko keisto, kad Motinėlė įveda vidun girtą kunigą, kuris išsirenka vienuolę ir nusiveda į celę girtauti ir seksui. Motinėlė buvo kūniška moteris, pagimdžiusi daugybę vaikų nuo kunigų. Kunigai buvo gerai pamaitinti, sveiki ir stiprūs, gyveno lengvą gyvenimą, todėl vargšė nusilpusi vienuolė negalėjo pasipriešinti. Pasinaudodami vienuolių bejėgiškumu, kunigai darė viską, kas šaudavo į galvą, prievartaudavo bet kokiu būdu, kurį pasirinkdavo. Nebuvo nieko, kas padėtų, apgintų, nieko net nejaudino, kad ją vertė ištvirkauti. Celę užrakindavo Motinėlė, išsigelbėti šansų nebuvo.
Kitais atvejais, nebuvo nieko keisto, kad Motinėlė įveda vidun girtą kunigą, kuris išsirenka vienuolę ir nusiveda į celę girtauti ir seksui. Motinėlė buvo kūniška moteris, pagimdžiusi daugybę vaikų nuo kunigų. Kunigai buvo gerai pamaitinti, sveiki ir stiprūs, gyveno lengvą gyvenimą, todėl vargšė nusilpusi vienuolė negalėjo pasipriešinti. Pasinaudodami vienuolių bejėgiškumu, kunigai darė viską, kas šaudavo į galvą, prievartaudavo bet kokiu būdu, kurį pasirinkdavo. Nebuvo nieko, kas padėtų, apgintų, nieko net nejaudino, kad ją vertė ištvirkauti. Celę užrakindavo Motinėlė, išsigelbėti šansų nebuvo.
Dažnai aš slaugydavau tas mažas vienuoles, kuriomis buvo begėdiškai pasinaudota. Tik šventiko vaizduotės trūkumas apribodavo veiksmus, kuriuos jis atlikdavo su auka. Aš mačiau ir patyriau visus atstumiančius ištvirkimo būdus, kurie vykdomi vienuolynuose. Vienuolės kūnas dažnai buvo laikomas tarsi tai, ką būtų galima išmesti suėsti kiaulėms, padengtas mėlynėmis. Žmonės, kurie sako, kad aš padauginu, arba yra kunigai, norintys užgesinti tiesą, arba niekada nebuvo vienuolyne. Todėl, kad aš gyvenau ten, žinau tiesą, kuri yra šokiruojanti ir baisi!
Atranka
Ar galite įsivaizduoti baisią vienuolės, besipriešinančios kunigui, būseną? Jeigu ji atsisako sanguliauti, jis skundžiasi Motinėlei. Susijungę tie du pikti protai sugalvoja, kaip atkeršyti nepaklusniajai – tai dažniausiai būna dalykai, kurie normaliam protui nėra suprantami. Po dienos, kai ji atsakydavo kunigui, ją vesdavo į požemį eilinei baisiai epitemijai, kurią sugalvojo jie abu.
Kartais rytais Motinėlė pašaukdavo 10-15 mūsų. Mes drebėdavome nežinodamos, kas laukia. Mums niekada neleido užduoti klausimų, turėjome tik paklusti kaip kažkokios mašinos. Po to ji staigiai liepdavo nusimesti rūbus ir išsirikiuoti į eilę. Apmirusia širdimi taip darydavome – žinojome, kas mūsų laukia.
Išsekusios nuo bado, padengtos randais, skustomis galvomis mes turėjome atrodyti klaikiai. Kadangi veidrodžiai vienuolyne buvo draudžiami, neturėjau supratimo, kaip aš atrodžiau po šitiek metų vienuolyne. Kai aš slapta apžiūrinėjau kitas(buvo draudžiama) – jų iškankintus, perkreiptus veidus, užkritusias akis, iškritusius dantis ir nuo bado skeletais virtusius kūnus, įsivaizdavau, kaip aš atrodžiau.
Kartą, kai buvome išrikiuotos, svyruodami įėjo trys girti kunigai, kurie gašliai nužiūrėjo išrengtas merginas ir kiekvienas išsirinko sau seksui partnerę. Atsiminkite, kad tai uždaras vienuolynas ir kunigas gali daryti ką tik nori, prisidengdamas supuvusia religija. Po to šitas ištvirkėlis grįš laikyti mišių ir klausyti išpažinčių žmonių, kuriuos jis apgaudinėja jų tikėjime, tvirtindamas, kad atleidžia jų nuodėmes. Pilnas nuodėmės ir ištvirkimo jis elgiasi kaip Dievas!
Ar galite įsivaizduoti, ką su manimi padarė šitie šlykštūs ir žalingi išnaudojimai? Nežinau, kas dar galėtų nešioti tokį pyktį, kartėlį ir skausmą. Savo prote aš vėl ir vėl nešiojau planus ir linkėjau mirties Motinėlei ir kitiems mano kankintojams. Kaip aš gardžiavausi šiomis neapykantos mintimis apie kerštą! Štai ką su manim padarė vienuolynas, atėjau ne tokia.
Nelaukiami
Po to kai mūsų valia buvo sulaužyta ir mes paklusome kunigų valiai, jie labai pykdavo, jeigu mes kam nors, ką jie norėjo su mumis padaryti, priešindavomės. Dažnai gaudavome smūgius į veidą kumščiais nuo piktų girtų kunigų, mus spardė kojomis. Mano priekiniai dantys buvo išmušti nuo kumščių smūgių.
Nėštumas nesuteikdavo jokios apsaugos, nes šventikas žinodavo, kad kai tik naujagimis gims, jį bet kokiu atveju nužudys. Dėl šios supuvusios sistemos, apsivilkusios religiniais rūbais, neįsivaizduojamo ištvirkimo vienuolynuose gimsta daug vaikų. Nenuostabu, kad Babilonui skirtas visiškas sunaikinimas. Ji neišreiškiamai šlykštus.
Mačiau daugybę vaikų, gimusių vienuolynuose, dauguma jų buvo nenormalūs ir deformuoti, retai būdavo kuris normalus. Per mano rankas perėjo daugelis jų, todėl aš žinau. Savo akimis mačiau viso to siaubingumą, todėl pasaulis turi sužinoti, kas vyksta tuose siaubo kamerose.
Daugelis galvoja, kad aš padauginu – tai ne taip. Tegu atveria vienuolynus, bet jie to nedrįs padaryti. Po to, kai patekau į šios supuvusios sistemos tinklą ir ten praleidau 22 metus, aš žinau, ką kalbu.
Daugelis galvoja, kad aš padauginu – tai ne taip. Tegu atveria vienuolynus, bet jie to nedrįs padaryti. Po to, kai patekau į šios supuvusios sistemos tinklą ir ten praleidau 22 metus, aš žinau, ką kalbu.
Normalios jaunos moterys laukia, kol gims vaikas, vienuolyne mažoji vienuolė bijo momento, kai pagimdys. Vaikas – produktas gėdingo sekso su girtu kunigu, kuris ją privertė santykiauti. Iš karčios patirties ji žino, kad vaikui leis gyventi daugiausiai 4-5 valandas. Jo niekada neapiplaus ir nesusuks į audeklą – Motinėlė ranka užspaus jo burną ir nosį ir nutrauks gyvenimą.
Štai kodėl prie visų vienuolynų yra kalkių duobės – naujagimių kūnai turi būti jose sunaikinti. Melskitės už vyriausybę, kad ji priverstų vienuolynus atverti duris ir išleistų kalinius, tegu visas pasaulis pamato, kokie siaubai slepiasi už šitos religinės veidmainystės.
Štai kodėl prie visų vienuolynų yra kalkių duobės – naujagimių kūnai turi būti jose sunaikinti. Melskitės už vyriausybę, kad ji priverstų vienuolynus atverti duris ir išleistų kalinius, tegu visas pasaulis pamato, kokie siaubai slepiasi už šitos religinės veidmainystės.
Meksika vienuolynus uždarė
Jeigu tai įvyks, aš užtikrinu, kad net katalikai sutiks uždaryti vienuolynus, kaip tai įvyko Meksikoje 1934 metais. Jie neturi supratimo, kas ten vyksta, kitaip jie neatiduotų savo dukterų tokiam ištvirkimui ir kankinimui.
Vienuolynus Meksikoje pavertė į valstybinius muziejus, kuriuose galite pamatyti tai, apie ką aš rašau – pačiupinėti savo rankomis ir pamatyti savo akimis. Nusileiskite į požemius, per tunelius ir celes pereikite, pamatykite visus velnio įrengimus, demoniškai sugalvotus, kad sukelti skausmą kankinti negalinčių pasipriešinti vienuolių kūnus. Apžiūrėkite celes, maldos lentas ir jų lovas. Tai uždės jums naštą melstis už šimtus brangių mažų mergaičių, kurias apgavo ir įviliojo į šituos Romos katalikų sistemos kalėjimus. Atminkite, kad aš turėjau tėvą ir motiną, kurie tikėjo kad išleisti mane į vienuolyną yra aukščiausias jų tikėjimo Dievu įrodymas. Užrakintos vienuolyne, mes niekada nebegalėjome ištrūkti ir pranešti išorės pasauliui, kas ten realiai vyksta. Visos susisiekimo priemonės buvo nukirptos – mūsų negynė nei įstatymas nei draugai ir artimieji.
Vienuolynus Meksikoje pavertė į valstybinius muziejus, kuriuose galite pamatyti tai, apie ką aš rašau – pačiupinėti savo rankomis ir pamatyti savo akimis. Nusileiskite į požemius, per tunelius ir celes pereikite, pamatykite visus velnio įrengimus, demoniškai sugalvotus, kad sukelti skausmą kankinti negalinčių pasipriešinti vienuolių kūnus. Apžiūrėkite celes, maldos lentas ir jų lovas. Tai uždės jums naštą melstis už šimtus brangių mažų mergaičių, kurias apgavo ir įviliojo į šituos Romos katalikų sistemos kalėjimus. Atminkite, kad aš turėjau tėvą ir motiną, kurie tikėjo kad išleisti mane į vienuolyną yra aukščiausias jų tikėjimo Dievu įrodymas. Užrakintos vienuolyne, mes niekada nebegalėjome ištrūkti ir pranešti išorės pasauliui, kas ten realiai vyksta. Visos susisiekimo priemonės buvo nukirptos – mūsų negynė nei įstatymas nei draugai ir artimieji.
Lankytojai
Katalikai garsiai pareiškia, kad kiekvienas gali aplankyti bet kurį atviro arba uždaro tipo vienuolyną.. Yra išorinė koplyčia ir pokalbių kambarys. Be palydos jūsų ten neįleis. Kai suskamba varpelis, galite būti tikri, kad už sunkios užuolaidos, dengiančios geležinius vartus, saugančius vidinę vienuolyno erdvę, atsisėdo Motinėlė. Toliau negalėsite eiti, bet jums gali leisti pasikalbėti su vienuole, tačiau tik per užuolaidą. Jeigu užduodami klausimai apie vienuolės sveikatą, laimę, maitinimą ir t.t., vienuolė visada atsakys teigiamai. Juk šalia sėdi Motinėlė, kuri seka kiekvieną žodį. Jei ji pasiskųstų ar kalbėtų neigiamai, lankytojui išėjus sektų greiti ir žiaurūs veiksmai norint ištaisyti jos požiūrį. Jie turi rimtų priežasčių neleisti giminaičiams matytis su vienuole akis į akį, nes tai sukeltų rimtų protestų
Daugelį naktų aš negalėjau užmigti iš alkio. Tiems, kurie turi pakankamai maisto, sunkiai supras tuos, kurie gulasi alkani, jiems tai tragedija. Tai tampa dar blogiau, kai imi suprasti, kad tai, ką aprašau, yra iš anksto suplanuota, iššaukta gudrumo ir velniško žiaurumo. Mažos vienuolės sergančios, apgautos, sužeistos, pripildytos nusivylimo... Tuo metu kai mes Jėzuje Kristuje turime viltį, šios vargšės moterys neturi jokios vilties. Išeiti į prarastą amžinybę – štai kas jų galų gale laukia.
Kartais sutinku katalikų, kurie prisiekia, kad tai, ką aš pasakoju nėra tiesa. Jūs turite atminti, kad katalikai gindami savo bažnyčią turi teisę visiškai ramiai meluoti, apie tai net nereikia sakyti išpažintyje.
Kartais sutinku katalikų, kurie prisiekia, kad tai, ką aš pasakoju nėra tiesa. Jūs turite atminti, kad katalikai gindami savo bažnyčią turi teisę visiškai ramiai meluoti, apie tai net nereikia sakyti išpažintyje.
Smurtas
Mano neapykanta motinėlei buvo nepažabojama. Kiekvieną kartą, kai mane motinėlė išrinkdavo epitemijai, dėl kažkokio realaus ar įsivaizduojamo vienuolyno taisyklių nusižengimo, ji sadistiškai sukeldavo velniškas kančias, kurios buvo sukurtos mano kūno ir proto sunaikinimui. Mano protas, buvo tiesiog perpildytas smurto schemomis ir kerštu. Aš gyvenau su šitomis schemomis kiekvieną dieną, tikėdamasi atkeršyti motinėlei už kančias, kurias man reikėjo išgyventi.
Visą šitą siaubingą smurtą ir neapykantą manyje sukūrė nesibaigianti žiaurumo, nepritekliaus, priekabiavimo ir neapsakomos kančios srovė, kurią sukėlė manyje nelaisvė. Mano fantazijos buvo perpildytos vienu džiaugsmu, kaip aš vieną dieną užmušiu vieną iš žiaurių, pasileidusių kunigų, kurie reguliariai mus prievartaudavo.
Per dvidešimt du metus praleistus vienuolyne, aš mačiau kaip mirė trys Motinėlės. Kadangi aš buvau medicinos sesuo, dvi vienuolės atėjo pas mane ir nusivedė mane pas mirštančią Motinėlę, kad aš prižiūrėčiau ją. Ją apžiūrėti buvo pakviestas katalikas daktaras. Jis man suteikė griežtas instrukcijas dėl kai kurių vaistų, kuriuos jis išrašė Motinėlei. Manyje tiesiog virė neapykanta tai moteriai ir žiauriai, piktai sistemai, kuriai ji atstovavo. Aš troškau atkeršyti ir ta moteris turėjo mirti. Ir aš tai norėjau matyti.
Motinėlės žmogžudystė
Kada aš laukiau savo šanso atrodė, kad laikas sustojo. 21,30 visos vienuolės buvo užrakintos savo patalpose, užgeso šviesa. Baigiantis vakarinei maldai ir užgesus šviesai, atėjo laikas duoti motinėlei vaistus. Aš paėmiau į saują daugybę tablečių ir ištirpinau jas vandenyje, kad tablečių koncentratas būtų mirtinas. Su nekantrumu aš pažadinau šitą moterį, kuri buvo beveik be sąmonės ir priverčiau ją išgerti visą mirtiną koncentratą iki dugno. Paguldžiusi ją ant pagalvių aš džiaugiausi iš pykčio. Greitai ji mirs siaubingai kankinančia mirtimi ir mano kerštas jai taps saldi realybė. Aš patikrinau jos pulsą – jis padažnėjo kaip ir jos kvėpavimas. Labai greitai ji pradėjo stenėti ir muistytis, prasidėjo siaubingos konvulsijos. O aš stovėjau ir žiūrėjau į visą tai piktai besišypsodama, nes metai praleisti žiaurume, mane pavertė pilnu kartėlio, beširdžiu monstru, kuris troško žmogžudystės.
Bet netikėtai aš atsipeikėjau ir supratau, ką aš padariau. Aš supratau, kad aš asmeniškai būsiu atsakinga už jos mirtį ir tai mane šokiravo. Įsivaizduoti net sunku buvo, ką man galėjo, padaryti dėl žmogžudystės. Iš ne vilties aš pradėjau jai daryti, skrandžio plovimą ir atkakliai stengiausi išgelbėti motinėlei gyvybę ir pradėjau ją masažuoti šaltu vandeniu. Galų gale man pavyko normalizuoti jos kvėpavimą ir jos kraujo spaudimas nukrito iki normos ir motinėlė užmigo giliu miegu. Aš vėl galėjau atsipalaiduoti ir pagalvoti apie savo išsigelbėjimą, tik dėl laimingo atsitiktinumo.
Paslėptų patalpų paslaptis
Aš žinojau, kad vienuolyno tunelių labirintų sistemoje, po vienuolynu buvo vieta, iš kurios aš dažnai girdėdavau siaubingus riksmus. Jie buvo girdimi iš patalpų, kurios buvo užvertos ir užrakintos sunkiomis metalinėmis durimis. Motinėlė ne vieną kartą buvo perspėjusi, kad mes ten neitume. Tai buvo beprasmis perspėjimas, nes nė viena iš mūsų neturėjome raktų, bet mano noras sužinoti kas yra už tų durų nugalėjo mane.
Kada mano pacientė, buvo saugi ir vienuolynas miegojo, aš atsiminiau tą vietą ir kad motinėlė raktus laikė stalčiuje, aš pasiėmiau raktus ir pasileidau bėgti laiptais žemyn. Nusileidusi du aukštus po žeme, degant žvakės šviesai aš radau tas duris, kurias taip norėjau atrakinti. Drebančiomis rankomis ir nervindamasi aš skubėjau rasti tinkamą raktą. Pritaikius raktą labai didelės durys lengvai atsidarė, salėje pamačiau dvylika mažų kamerų. Kamerų durys buvo su grotuotais langais.
Aš net žagtelėjau iš siaubo kai pasižiūrėjau į kameras. Aš pamačiau išbalusius, iš džiūvusius ir išsekusius mažų vienuolių veidus, su kuriomis aš valgiau meldžiausi ir dirbau. Kiekviena iš jų dingdavo staigiai ir be jokios pateisinamos priežasties. Vieną iš tų kurią aš atpažinau aš paklausiau kiek laiko ji jau čia yra ir uždaviau daug kitų klausimų. Jos neryškiose be gyvybės akyse aš pamačiau neapsakomą siaubą, bet ji nieko nepasakė. Vienuolyną valdė paraližuojanti baimė nes šios kalinės nežinojo kur gali slėptis motinėlė. Nė viena iš jų neišdrys, pasakyti nė vieno žodžio, nes toks siaubas galėjo virsti dar didesniu. Aš vaikščiojau nuo vienos kalinės prie kitos užduodama klausimus, bet deja atsakymas buvo vienas ir tas pats – baimės tyla.
Salės gale iš kai kurių kamerų, sklido nerealiai šlykšti smarvė, bet kai pasižiūrėjau į kameras, aš vos susilaikiau neapsivėmusi. Visos kalinės čia buvo apvyniotos ilgomis ir sunkiomis grandinėmis, kurios joms trukdė sėdėti ir gulėti. Moterys voliojosi grandinėse, prasmirdusios savo išmatose ir šlapime, taip jos buvo pasmerktos lėtai mirčiai su trupučiu vandens ir nė trupinėlio maisto. Kai kurios ten esančios jau buvo mirusios ir iš ten sklido nereali mirties smarvė.
Jų „nusikaltimai“, dėl kurių jos atsidūrė šitose kamerose, buvo vienuolyno religingų taisyklių pažeidinėjimai arba joms nepasisekė, nes jas ištiko nervinis priepuolis arba jos išprotėjo dėl žeminančių kankinimų ir prievartavimų. Tokiais metodais buvo sprendžiamos visos vienuolyno problemos. Tai buvo uždaras vienuolyno žmonių atliekų sąvartynas.
Man pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva, griuvinėdama nuo patirto siaubo aš šiaip ne taip išėjau iš siaubo salės ir užrakinau duris. Skubėdama aš grįžau atgal pas savo pacientę, kuri vis dar ramiai miegojo. Aš užčiuopiau jos pulsą ir su palengvėjimu atsidusau, nes jis buvo normalus, kvėpavimas buvo reguliarus. Ji pabudo tik kitą dieną ir aš dar pasilikau tris dienas slaugydama ją.
Mano neapykanta motinėlei buvo nepažabojama. Kiekvieną kartą, kai mane motinėlė išrinkdavo epitemijai, dėl kažkokio realaus ar įsivaizduojamo vienuolyno taisyklių nusižengimo, ji sadistiškai sukeldavo velniškas kančias, kurios buvo sukurtos mano kūno ir proto sunaikinimui. Mano protas, buvo tiesiog perpildytas smurto schemomis ir kerštu. Aš gyvenau su šitomis schemomis kiekvieną dieną, tikėdamasi atkeršyti motinėlei už kančias, kurias man reikėjo išgyventi.
Visą šitą siaubingą smurtą ir neapykantą manyje sukūrė nesibaigianti žiaurumo, nepritekliaus, priekabiavimo ir neapsakomos kančios srovė, kurią sukėlė manyje nelaisvė. Mano fantazijos buvo perpildytos vienu džiaugsmu, kaip aš vieną dieną užmušiu vieną iš žiaurių, pasileidusių kunigų, kurie reguliariai mus prievartaudavo.
Per dvidešimt du metus praleistus vienuolyne, aš mačiau kaip mirė trys Motinėlės. Kadangi aš buvau medicinos sesuo, dvi vienuolės atėjo pas mane ir nusivedė mane pas mirštančią Motinėlę, kad aš prižiūrėčiau ją. Ją apžiūrėti buvo pakviestas katalikas daktaras. Jis man suteikė griežtas instrukcijas dėl kai kurių vaistų, kuriuos jis išrašė Motinėlei. Manyje tiesiog virė neapykanta tai moteriai ir žiauriai, piktai sistemai, kuriai ji atstovavo. Aš troškau atkeršyti ir ta moteris turėjo mirti. Ir aš tai norėjau matyti.
Motinėlės žmogžudystė
Kada aš laukiau savo šanso atrodė, kad laikas sustojo. 21,30 visos vienuolės buvo užrakintos savo patalpose, užgeso šviesa. Baigiantis vakarinei maldai ir užgesus šviesai, atėjo laikas duoti motinėlei vaistus. Aš paėmiau į saują daugybę tablečių ir ištirpinau jas vandenyje, kad tablečių koncentratas būtų mirtinas. Su nekantrumu aš pažadinau šitą moterį, kuri buvo beveik be sąmonės ir priverčiau ją išgerti visą mirtiną koncentratą iki dugno. Paguldžiusi ją ant pagalvių aš džiaugiausi iš pykčio. Greitai ji mirs siaubingai kankinančia mirtimi ir mano kerštas jai taps saldi realybė. Aš patikrinau jos pulsą – jis padažnėjo kaip ir jos kvėpavimas. Labai greitai ji pradėjo stenėti ir muistytis, prasidėjo siaubingos konvulsijos. O aš stovėjau ir žiūrėjau į visą tai piktai besišypsodama, nes metai praleisti žiaurume, mane pavertė pilnu kartėlio, beširdžiu monstru, kuris troško žmogžudystės.
Bet netikėtai aš atsipeikėjau ir supratau, ką aš padariau. Aš supratau, kad aš asmeniškai būsiu atsakinga už jos mirtį ir tai mane šokiravo. Įsivaizduoti net sunku buvo, ką man galėjo, padaryti dėl žmogžudystės. Iš ne vilties aš pradėjau jai daryti, skrandžio plovimą ir atkakliai stengiausi išgelbėti motinėlei gyvybę ir pradėjau ją masažuoti šaltu vandeniu. Galų gale man pavyko normalizuoti jos kvėpavimą ir jos kraujo spaudimas nukrito iki normos ir motinėlė užmigo giliu miegu. Aš vėl galėjau atsipalaiduoti ir pagalvoti apie savo išsigelbėjimą, tik dėl laimingo atsitiktinumo.
Paslėptų patalpų paslaptis
Aš žinojau, kad vienuolyno tunelių labirintų sistemoje, po vienuolynu buvo vieta, iš kurios aš dažnai girdėdavau siaubingus riksmus. Jie buvo girdimi iš patalpų, kurios buvo užvertos ir užrakintos sunkiomis metalinėmis durimis. Motinėlė ne vieną kartą buvo perspėjusi, kad mes ten neitume. Tai buvo beprasmis perspėjimas, nes nė viena iš mūsų neturėjome raktų, bet mano noras sužinoti kas yra už tų durų nugalėjo mane.
Kada mano pacientė, buvo saugi ir vienuolynas miegojo, aš atsiminiau tą vietą ir kad motinėlė raktus laikė stalčiuje, aš pasiėmiau raktus ir pasileidau bėgti laiptais žemyn. Nusileidusi du aukštus po žeme, degant žvakės šviesai aš radau tas duris, kurias taip norėjau atrakinti. Drebančiomis rankomis ir nervindamasi aš skubėjau rasti tinkamą raktą. Pritaikius raktą labai didelės durys lengvai atsidarė, salėje pamačiau dvylika mažų kamerų. Kamerų durys buvo su grotuotais langais.
Aš net žagtelėjau iš siaubo kai pasižiūrėjau į kameras. Aš pamačiau išbalusius, iš džiūvusius ir išsekusius mažų vienuolių veidus, su kuriomis aš valgiau meldžiausi ir dirbau. Kiekviena iš jų dingdavo staigiai ir be jokios pateisinamos priežasties. Vieną iš tų kurią aš atpažinau aš paklausiau kiek laiko ji jau čia yra ir uždaviau daug kitų klausimų. Jos neryškiose be gyvybės akyse aš pamačiau neapsakomą siaubą, bet ji nieko nepasakė. Vienuolyną valdė paraližuojanti baimė nes šios kalinės nežinojo kur gali slėptis motinėlė. Nė viena iš jų neišdrys, pasakyti nė vieno žodžio, nes toks siaubas galėjo virsti dar didesniu. Aš vaikščiojau nuo vienos kalinės prie kitos užduodama klausimus, bet deja atsakymas buvo vienas ir tas pats – baimės tyla.
Salės gale iš kai kurių kamerų, sklido nerealiai šlykšti smarvė, bet kai pasižiūrėjau į kameras, aš vos susilaikiau neapsivėmusi. Visos kalinės čia buvo apvyniotos ilgomis ir sunkiomis grandinėmis, kurios joms trukdė sėdėti ir gulėti. Moterys voliojosi grandinėse, prasmirdusios savo išmatose ir šlapime, taip jos buvo pasmerktos lėtai mirčiai su trupučiu vandens ir nė trupinėlio maisto. Kai kurios ten esančios jau buvo mirusios ir iš ten sklido nereali mirties smarvė.
Jų „nusikaltimai“, dėl kurių jos atsidūrė šitose kamerose, buvo vienuolyno religingų taisyklių pažeidinėjimai arba joms nepasisekė, nes jas ištiko nervinis priepuolis arba jos išprotėjo dėl žeminančių kankinimų ir prievartavimų. Tokiais metodais buvo sprendžiamos visos vienuolyno problemos. Tai buvo uždaras vienuolyno žmonių atliekų sąvartynas.
Man pasidarė bloga, pradėjo svaigti galva, griuvinėdama nuo patirto siaubo aš šiaip ne taip išėjau iš siaubo salės ir užrakinau duris. Skubėdama aš grįžau atgal pas savo pacientę, kuri vis dar ramiai miegojo. Aš užčiuopiau jos pulsą ir su palengvėjimu atsidusau, nes jis buvo normalus, kvėpavimas buvo reguliarus. Ji pabudo tik kitą dieną ir aš dar pasilikau tris dienas slaugydama ją.
Pabėgimas iš vienuolyno
Motinėlė jautėsi daug geriau, todėl aš buvau apdovanota. Mane paskyrė šešias savaites dirbti vienuolyno virtuvėje. Tai buvo reta privilegija, kadangi virtuvė buvo pirmame aukšte. Virtuvės sienose buvo specialiai padarytos skylės sekimui tų, kurios ten dirbo, ir todėl buvo visada baugu, nes nežinojai, kada kokia vienuolė ar kunigas žiūri į tave per vieną iš skylių. Dėl to mes pastoviai buvome sekamos ir, jeigu mes nusižengdavome, o ypač vogdavome produktus, mes rizikuodavome būti žiauriai nubaustos. Visa tą laiką mūsų nepalikdavo jausmas, kad mes esame priešo kalėjime. Bet nežiūrint į tai, aš buvau labai laiminga būdama ten.
Virtuvėje buvo dvigubos užrakintos durys į išorę, kurios atsidarydavo į kiemą.
Prie durų slenksčio buvo vieta, kur mes laikėme šiukšlių dėžes. Ėjo trečia diena, kai aš buvau paskirta ten dirbti, ir mes išgirdome, kad ten kažkas sudundėjo prie šiukšlių dėžės. Šešios vienuolės išsigandom ir pašokom. Kada jūs gyvenate tokioje atmosferoje, kur gyvenant ir dirbant reikalaujama tylos, jūs tampate labai jautrus net ir tokiems įprastiems garsams, kurių kiti net nepastebėtų. Mes atsisukome ir pamatėme vyrą, kuris keitė pilna šiukšlių dėžę į tuščią.
Greitai atstačiusios savikontrolę, mes nuleidome akis ir dalykiškai grįžome prie savo darbų, bijodamos, kad mūsų kas nors nepamatytų. Mus mokė, kad kunigų ir vyskupų kūnai yra pašventinti ir šventi, o kiti vyrai nebuvo pašventinti, todėl jeigu mus būtų pastebėję žiūrint į tokį vyrą, mes susilauktume griežtos bausmės už tokia nuodėmę.
Netikėjai į mano protą atėjo įdomi, bet rizikinga idėja, gal aš galėčiau tam žmogui perduoti raštelį! Bet tai buvo didelė problema kadangi aš neturėjau nei pieštuko, nei popieriaus, nes mums buvo draudžiama turėti visa tai, bet virtuvėje virš darbo stalo buvo užrašų knygelė ir prie grandinės pritaisytu pieštuku. Juos naudodavo surašyti pasibaigusiems produktams. Man pavyko nugvelbti gabaliuką purvino popieriaus ir tarp darbų suspėti parašyti keletą žodžių. Dienos pabaigoje aš sugebėjau parašyti tik dvi su pusę eilutės žodžių, kurie šaukė pagalbos.
Aš jaučiausi pasibaisėjusi, dėl to, kad neapleido mintis, jog mane pastebėjo ir įskundė. Bet iš kitos pusės aš jau nuėjau per toli, kad grįžčiau atgal. Dienos pabaigoje man pavyko praslinkti prie šiukšlių dėžės ir aš padėjau lapelį su užrašu ant šiukšlių viršaus ir palikau dėžę atidarytą. Tada aš nusiėmiau nuo savęs kryžių, nors tai buvo labai sunku, bet man pavyko jį sulaužyti ir aš jį padėjau ant lentynos.
Kai darbai virtuvėje buvo baigti, mes išsirikiavome motinėlės kasdieninei apžiūrai. Ji kruopščiai mus apžiūrėdavo, mūsų sukneles, kad jose mes nepraneštume nė trupinėlio maisto. Kada atėjo mano eilė, aš pasakiau motinėlei: „Aš sulaužiau kryžių ir padėjau jį ant lentynos virš darbo vietos. Galima man grįžti ir pasiimti jį, prašau?“. Ji piktai manęs paklausė, kaip tai įvyko, bet galų gale ji labai griežtai pasakė man skubiai grįžti ir pasiimti kryžių. Nes vienuolė negali būti be savo kryžiaus.
Aš greitai pasileidau bėgti prie išėjimo ir prišokau prie šiukšlių dėžės ir pasižiūrėjau po dėže, kur buvau aprašius vyro palikti man atsakymą. Ir ten buvo sulankstytas popierius, tai buvo raštelis! Mano rankos taip drebėjo, kad vos galėjau perskaityti kas ten buvo užrašyta. Aš dusau nuo jaudulio sumaišyto su baimę. Kada man pavyko išlankstyti raštelį, mano širdis taip pašoko ir pradėjo drebėti, kad net atrodė kad ausyse zvimbia. Jis parašė, kad išeina ir palieka išorines virtuvės kiemo duris neužrakintas ir taip pat palieka atrakintus aukštus vartus išorinėje vienuolyno sienoje, kuri supo vienuolyną!
Motinėlė jautėsi daug geriau, todėl aš buvau apdovanota. Mane paskyrė šešias savaites dirbti vienuolyno virtuvėje. Tai buvo reta privilegija, kadangi virtuvė buvo pirmame aukšte. Virtuvės sienose buvo specialiai padarytos skylės sekimui tų, kurios ten dirbo, ir todėl buvo visada baugu, nes nežinojai, kada kokia vienuolė ar kunigas žiūri į tave per vieną iš skylių. Dėl to mes pastoviai buvome sekamos ir, jeigu mes nusižengdavome, o ypač vogdavome produktus, mes rizikuodavome būti žiauriai nubaustos. Visa tą laiką mūsų nepalikdavo jausmas, kad mes esame priešo kalėjime. Bet nežiūrint į tai, aš buvau labai laiminga būdama ten.
Virtuvėje buvo dvigubos užrakintos durys į išorę, kurios atsidarydavo į kiemą.
Prie durų slenksčio buvo vieta, kur mes laikėme šiukšlių dėžes. Ėjo trečia diena, kai aš buvau paskirta ten dirbti, ir mes išgirdome, kad ten kažkas sudundėjo prie šiukšlių dėžės. Šešios vienuolės išsigandom ir pašokom. Kada jūs gyvenate tokioje atmosferoje, kur gyvenant ir dirbant reikalaujama tylos, jūs tampate labai jautrus net ir tokiems įprastiems garsams, kurių kiti net nepastebėtų. Mes atsisukome ir pamatėme vyrą, kuris keitė pilna šiukšlių dėžę į tuščią.
Greitai atstačiusios savikontrolę, mes nuleidome akis ir dalykiškai grįžome prie savo darbų, bijodamos, kad mūsų kas nors nepamatytų. Mus mokė, kad kunigų ir vyskupų kūnai yra pašventinti ir šventi, o kiti vyrai nebuvo pašventinti, todėl jeigu mus būtų pastebėję žiūrint į tokį vyrą, mes susilauktume griežtos bausmės už tokia nuodėmę.
Netikėjai į mano protą atėjo įdomi, bet rizikinga idėja, gal aš galėčiau tam žmogui perduoti raštelį! Bet tai buvo didelė problema kadangi aš neturėjau nei pieštuko, nei popieriaus, nes mums buvo draudžiama turėti visa tai, bet virtuvėje virš darbo stalo buvo užrašų knygelė ir prie grandinės pritaisytu pieštuku. Juos naudodavo surašyti pasibaigusiems produktams. Man pavyko nugvelbti gabaliuką purvino popieriaus ir tarp darbų suspėti parašyti keletą žodžių. Dienos pabaigoje aš sugebėjau parašyti tik dvi su pusę eilutės žodžių, kurie šaukė pagalbos.
Aš jaučiausi pasibaisėjusi, dėl to, kad neapleido mintis, jog mane pastebėjo ir įskundė. Bet iš kitos pusės aš jau nuėjau per toli, kad grįžčiau atgal. Dienos pabaigoje man pavyko praslinkti prie šiukšlių dėžės ir aš padėjau lapelį su užrašu ant šiukšlių viršaus ir palikau dėžę atidarytą. Tada aš nusiėmiau nuo savęs kryžių, nors tai buvo labai sunku, bet man pavyko jį sulaužyti ir aš jį padėjau ant lentynos.
Kai darbai virtuvėje buvo baigti, mes išsirikiavome motinėlės kasdieninei apžiūrai. Ji kruopščiai mus apžiūrėdavo, mūsų sukneles, kad jose mes nepraneštume nė trupinėlio maisto. Kada atėjo mano eilė, aš pasakiau motinėlei: „Aš sulaužiau kryžių ir padėjau jį ant lentynos virš darbo vietos. Galima man grįžti ir pasiimti jį, prašau?“. Ji piktai manęs paklausė, kaip tai įvyko, bet galų gale ji labai griežtai pasakė man skubiai grįžti ir pasiimti kryžių. Nes vienuolė negali būti be savo kryžiaus.
Aš greitai pasileidau bėgti prie išėjimo ir prišokau prie šiukšlių dėžės ir pasižiūrėjau po dėže, kur buvau aprašius vyro palikti man atsakymą. Ir ten buvo sulankstytas popierius, tai buvo raštelis! Mano rankos taip drebėjo, kad vos galėjau perskaityti kas ten buvo užrašyta. Aš dusau nuo jaudulio sumaišyto su baimę. Kada man pavyko išlankstyti raštelį, mano širdis taip pašoko ir pradėjo drebėti, kad net atrodė kad ausyse zvimbia. Jis parašė, kad išeina ir palieka išorines virtuvės kiemo duris neužrakintas ir taip pat palieka atrakintus aukštus vartus išorinėje vienuolyno sienoje, kuri supo vienuolyną!
PABĖGIMAS !!! Vos kvėpuodama aš pabandžiau jas atidaryti. Aišku, jos buvo atrakintos ir aš su palengvėjimu žengiau žingsnį ant cementinio slenksčio. Staiga aš suakmenėjau, paralyžiuota baimės iki tokio lygio, kad net apsisuko galva ir mane supykino. Aš net nepastebėjau kaip pašokau atgal į vidų. Aš prisiminiau siaubingą garso signalą, kuris skambėdavo, kai kuri nors vienuolė pabandydavo pabėgti. Aš net pašokau, kai atsiminiau kaip vieną vargšę vienuolę pagavo kunigai ir tempė ją atgal į vienuolyną. Po to prasidėjo nesibaigiantis žiaurių epitemijų ratas ir nežmogiški kankinimai, kad būtų pasiektas visiškas paklusnumas. Ar aš buvau pasiruošusi rizikuoti viskuo?
Aš krūptelėjau ir giliai atsidususi vėl atidariau duris ir žengiau žingsnį ant slenksčio uždariusi ir užtrenkusi duris. Dabar jau man kelio atgal nebuvo, todėl aš paniškai pradėjau bėgti prie didelių geležinių vartų. Iš karto už jų manęs laukė šlovingas išlaisvinimas, nuo siaubo kalėjimo, kuriame aš praleidau ilgus dvidešimt dvejus metus. Laisvė buvo verta bet kokios rizikos. Nors aš taip dažnai nusivildavau, bet vis kažkur giliai širdyje aš vyliausi. Pagaliau tai mano rankose, aš buvau perpildyta emocijų, kai tekina bėgau prie vartų.
Aš krūptelėjau ir giliai atsidususi vėl atidariau duris ir žengiau žingsnį ant slenksčio uždariusi ir užtrenkusi duris. Dabar jau man kelio atgal nebuvo, todėl aš paniškai pradėjau bėgti prie didelių geležinių vartų. Iš karto už jų manęs laukė šlovingas išlaisvinimas, nuo siaubo kalėjimo, kuriame aš praleidau ilgus dvidešimt dvejus metus. Laisvė buvo verta bet kokios rizikos. Nors aš taip dažnai nusivildavau, bet vis kažkur giliai širdyje aš vyliausi. Pagaliau tai mano rankose, aš buvau perpildyta emocijų, kai tekina bėgau prie vartų.
Užverti vartai
Aš pribėgau prie vartų ir tyliai pabandžiau atidaryti juos. Dėl didelio siaubo, apėmusio mane, man susuko vidurius. Pradžioje aš patraukiau tyliai vartus link savęs, o po to aš iš visos jėgos patraukiau juos. Vartai buvo užrakinti. Aš tyliai pravirkau ir beveik apalpau, kai atsiminiau, kad aš kvailai pasielgiau užtrenkdama virtuvės durų spyną. Aš buvau uždaryta uždraustoje zonoje, be pasiteisinimo, kuris būtų priimtas. Panikuodama aš galvojau apie visus kankinimus, kuriuos man suruoš motinėlė, kad būtų numalšintas bet koks maištas. Aš nesulaikomai drebėjau ir mano mintys sukosi ratu. Kodėl, kodėl, na kodėl šitie vartai uždaryti ? !!!
Iš nevilties aš pradėjau lipti aukštyn kaustytais aukštais metaliniais vartais. Kadangi mus laikė beveik alkanas ir vertė dirbti beveik iki mirties, neminint jau reguliarių sekinančių epitemijų kankinimo kamerose, silpnas išsekęs kūnas, kuris turėjo truputį daugiau negu kaulai ir skūra, neturėjo jokio energijos kiekio. Aš dažnai nuslysdavau į apačią, nutrindama rankų ir basų kojų odą į grubius metalinius strypus.
Tai buvo neįsivaizduojama kančia, bet galų gale sunkiai kvėpuodama ir kraujuodama, aš pasiekiau vartų atbrailą, kuri buvo padengta aštriais ir ilgais strypais. Aš minutėlei sustojau, mano plaučiai buvo įtempti kaip stygą nuo perkrovos. Mano širdis sustojo, kai aš pasižiūrėjau į apačią nuo šešių metrų aukščio vartų ir labai sutrikau. Mano pasimetimas buvo neilgas, kadangi kelio atgal jau nebebuvo. Aš privalėjau nusileisti ant žemės esančios kitoje vartų pusėje. Painiodamasi tarp trijų sunkių suknelių ir žiursto iki kelių, aš nerangiai prakišau vieną koją tarp smailių strypų ir nusprendžiau, kad reikia šokti.
Viena ranka prilaikydama sunkius rūbus, aš giliai įkvėpiau ir šokau į apačią, mano dvi suknelės užsikabino už metalinių strypų ir aš pakibau ant vartų. Dabar mane užvaldė baimė, kurios aš neturėjau niekada savo gyvenime ir pradėjau desperatiškai suptis pirmyn ir atgal, kol sugebėjau pasiekti ir užsikabinti už vartų briaunos.
Laiva ranka man pavyko išplėšti du ar tris pleištus, kurie laikė mano suknelę aplink mane. Netikėtai ir staigiai aš žlegtelėjau, traškant mano kaulams ant žemės ir mano suknelės plazdėdamos padengė mane. Išsinarpliojusi iš suknelių aš pastebėjau, kad namo ranka ir petys buvo sulaužyti.
Kadangi mano kūnas buvo labai liesas, lūžę kaulai styrojo suplėšę kūno audinį ir odą. Skausmo bangos perėjo per mano kūną ir, mano laimei, aš apalpau ir laikinai nejaučiau jokio skausmo. Aš neįsivaizduoju, kiek ilgai aš ten gulėjau kaip nesurinkta šiukšlių krūva, bet atrodo neilgai. Kai aš atgavau sąmonę, paūmėjęs skausmas tiesiog šaudė mano kūne ypatingai rankoje ir petyje.
Įveikti skausmą
Aš tyliai dejavau ir pabandžiau atsistoti ant kojų. Siaubas, kuris mane persekiojo, kad aš galiu būti grąžinta į vienuolyną, suteikė man daugiau jėgų įveikti net tokį baisų skausmą ir privertė mane linguojant eiti į priekį taip greitai, kaip tik aš galėjau. Aš buvau svetimoje šalyje. Kur man eiti? Fiziškai aš buvau sulaužyta, neturėjau nei pinigų, nei draugų ir tik didelis noras būti laisvai mane vedė į priekį kuo toliau nuo vienuolyno.
Aš tai ėjau, tai bėgau, tai vėl ėjau. Ilgai buvau gyvenusi vienuolyne tyloje, todėl man atrodė, kad lapų šnarėjimas rodo, jog mane vejasi. Dėl išsekimo darėsi vis sunkiau judėti, pastoviai jaučiau pykinimą ir buvau sustingusi ir ligota.
Aš pamačiau nedidelį sandėliuką ir skausmingai įšliaužiau į pastatą ir pabandžiau užmigti. Turbūt aš svaičiojau ir truputėlį snūstelėjau, greitai aš pradėjau jausti tokį didelį skausmą, kad nusprendžiau, kad reikia judėti pirmyn. Aš aiktelėjau nuo skausmo gūsio ir suakmenėjusio kūno, vis dėl to aš sugebėjau atsistoti ir judėti toliau likusią nakties dalį.
Ryžtingų pastangų dėka aš priverčiau save judėti kuo toliau nuo vienuolyno. Vienuolyne aš buvau priversta išmokti dirbti nežiūrint į kankinančio skausmo ir kančių. Tik per stebuklą mano pabėgimas nebuvo pastebėtas greitai ir tai buvo mano privalumas.
Antrą dieną aš pasislėpiau po lentomis ir lapų krūva. Svilinantis saulės karštis kepino mano slaptavietę, kai aš muisčiausi ir bandžiau karštligiškai persiversti ant kito šono ir stengiausi suteikti poilsio iškankintam ir sužalotam savo kūnui. Aš buvau nepakeliamo skausmo silpnas kamuoliukas, norintis gerti ir valgyti. Turbūt aš eilinį kartą buvau praradusi sąmonę, šitą karštą alinančią ir ilgą dieną. Atėjus nakčiai man pavyko atsistoti ir judėti į priekį.
Aš labai bijojau pasibelsti į kokias nors duris, kad kokia nors religinga Romos katalikė nepraneštų kunigėliui, kuris mane vėl nutemptų į vienuolyną. Mintis apie tokią galimybe privertė mane vėl atsistoti ant kojų, kad galėčiau pasinerti į kaimo vietovę ir rasti saugia vietą pasislėpti.
Aš nutariau geriau mirti negu grįžti pas savo kankintojus ir kalėjimo prižiūrėtojus.
Trečią dieną aš buvau įsitikinusi, kad mirštu. Aukšta temperatūra, karštis kūne, beprotiškas pykinimas ir mano ranka ir petys buvo sutinę ir drebėjo. Net pirštų galai tapo mėlynai žali. Kaip sužeistas mirštantis gyvulys aš pralindau po tvora ir užsikasiau šieno kupetoje.
Didelę dienos dalį aš praleidau po kupeta šieno, bet skausmas alkis ir troškulys privertė mane iš ten išlįsti.
Prieglobstis
Netyčia aš atsidūriau prie namo, kuris rodė, jog jame gyvenama labai skurdžiai. Atmetusi atsargumą į šoną aš pasibeldžiau į duris. Kada vyras atidarė duris, aš paprašiau jo vandens. Turbūt aš atrodžiau baisiai, bet jis man nieko nepasakė. Bet kai jis pašaukė savo žmoną ir ji greitai atėjo, moteris greitai mane įsileido į vidų. Pirmą kartą per daugelį metų aš pamačiau tikrą žmonių gailestingumą. Jos akys buvo pilnos ašarų, ji pasižiūrėjo į mane ir švelniai pasakė: „Užeikit ir sėskite štai čia, mano brangioji“. Šitie žodžiai nuskambėjo kaip pati gražiausia muzika, kokią aš tik buvau girdėjusi.
Ji pasodino mane prie stalo ir paskubėjo atnešti man šalto pieno stiklinę. Atminkit tai, kad aš daugelį metų negėriau karvės pieno ir aš buvau baisiai alkana. Grubiai kaip laukinis žvėris aš griebiau stiklinę ir godžiai vienu mauku viską išgėriau, tiesiog prarijau. Kada pienas pasiekė mano staugiantį iš alkio skrandį, mane staigiai supykino ir aš viską išvėmiau ir padariau didelę netvarką jų namuose.
Ji pasodino mane prie stalo ir paskubėjo atnešti man šalto pieno stiklinę. Atminkit tai, kad aš daugelį metų negėriau karvės pieno ir aš buvau baisiai alkana. Grubiai kaip laukinis žvėris aš griebiau stiklinę ir godžiai vienu mauku viską išgėriau, tiesiog prarijau. Kada pienas pasiekė mano staugiantį iš alkio skrandį, mane staigiai supykino ir aš viską išvėmiau ir padariau didelę netvarką jų namuose.
Automatiškai aš atšokau ir susigūžiau iš baimės, nes aš buvau įpratusi, kad kiekviena klaida turėjo būti pasmerkta ir susilaukti bausmės.
Geroji moteris nieko nepasakė, bet jos akyse blizgėjo ašaros, kai ji tvarkė. Ji greitai suprato, ko man reikia, ir praėjus kelioms minutėms ji sumaišė šiltą vandenį su cukrumi. Šį kartą ji mane maitino lėtai iš mažo šaukštelio, mažais gurkšneliais. Aš atsigavau ir man buvo labai malonus tas skonis. Po to pašildė truputį pieno ir davė man gerti.
Su dideliu pasibaisėjimu vyras įsmeigęs akis į žiūrėjo į mano krauju pasruvusią ranką, gulėjusia ant stalo ir paklausė, kaip aš taip žiauriai susižalojau ranką ?
Geroji moteris nieko nepasakė, bet jos akyse blizgėjo ašaros, kai ji tvarkė. Ji greitai suprato, ko man reikia, ir praėjus kelioms minutėms ji sumaišė šiltą vandenį su cukrumi. Šį kartą ji mane maitino lėtai iš mažo šaukštelio, mažais gurkšneliais. Aš atsigavau ir man buvo labai malonus tas skonis. Po to pašildė truputį pieno ir davė man gerti.
Su dideliu pasibaisėjimu vyras įsmeigęs akis į žiūrėjo į mano krauju pasruvusią ranką, gulėjusia ant stalo ir paklausė, kaip aš taip žiauriai susižalojau ranką ?
Sunku nusakyti žodžiai, koks buvo malonumas ir paguoda pasikalbėti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai rūpinosi manimi. Aš paaiškinau, kaip aš perlipau tvorą ir šokau žemyn.
Kai jis pasakė, kad reikia iškviesti daktarą, aš kaip laukinė šokau prie durų. Aš isterikai pradėjau rėkti:“NE !!!! NE!!!! Aš neturiu šeimos !!!! Aš neturiu pinigų, aš negalėsiu daktarui sumokėti už gydymą, aš pabėgsiu, aš turiu eiti !!!“. Toks staigus mano išsišokimas atėmė iš manęs visas mano jėgas ir man apsvaigo galva ir aš tik per plauką nepraradau sąmonės. Senis mane švelniai pagavo mane ir, pasodinęs atgal į kėdę, pasakė: „Bet jums skubiai reikalinga medicininė pagalba ir aš turiu būtinai pakvieti daktarą ir jums nereikia bijoti nei mūsų, Romos katalikų bažnyčios daktaro.
Kai jis pasakė, kad reikia iškviesti daktarą, aš kaip laukinė šokau prie durų. Aš isterikai pradėjau rėkti:“NE !!!! NE!!!! Aš neturiu šeimos !!!! Aš neturiu pinigų, aš negalėsiu daktarui sumokėti už gydymą, aš pabėgsiu, aš turiu eiti !!!“. Toks staigus mano išsišokimas atėmė iš manęs visas mano jėgas ir man apsvaigo galva ir aš tik per plauką nepraradau sąmonės. Senis mane švelniai pagavo mane ir, pasodinęs atgal į kėdę, pasakė: „Bet jums skubiai reikalinga medicininė pagalba ir aš turiu būtinai pakvieti daktarą ir jums nereikia bijoti nei mūsų, Romos katalikų bažnyčios daktaro.
Man taip norėjosi tikėti juo, bet aš vis dar drebėjau iš baimės. Aš tikėjausi, kad jie nenori man padaryti ką nors blogą, bet aš buvau pripratusi niekuo netikėti. Visus šiuos metus aš buvau apsupta klasta, apgaulę ir įvairaus rūšių melo.
Iš tikrųjų aš buvau labai silpna ir ligota, kad pajėgčiau nors kažką padaryti, todėl man nieko kito neliko kaip tik sėdėti ir laukti. Aš neturėjau pasirinkimo ir jėgų, aš nesustodama drebėjau. Prie manęs iš karto priėjo šeimininkė, kad apramintų mane. Praėjo metų metai, kai aš paskutinį kartą mačiau nors mažiausia gėrį ir nuoširdų dėmesį. Iš mano akių pasipylė ašaros, nes nervai visai buvo ištampyti dėl to, ką man teko išgyventi. Matėsi, kad šitie du nepažįstami žmonės buvo labai nuoširdūs ir labai geraširdžiai man.
Daktaro apžiūra
Iš tikrųjų aš buvau labai silpna ir ligota, kad pajėgčiau nors kažką padaryti, todėl man nieko kito neliko kaip tik sėdėti ir laukti. Aš neturėjau pasirinkimo ir jėgų, aš nesustodama drebėjau. Prie manęs iš karto priėjo šeimininkė, kad apramintų mane. Praėjo metų metai, kai aš paskutinį kartą mačiau nors mažiausia gėrį ir nuoširdų dėmesį. Iš mano akių pasipylė ašaros, nes nervai visai buvo ištampyti dėl to, ką man teko išgyventi. Matėsi, kad šitie du nepažįstami žmonės buvo labai nuoširdūs ir labai geraširdžiai man.
Daktaro apžiūra
Senas džentelmenas pakinkė arklį į vežimą ir nubildėjo į kaimyninį miestą, esantį už penkiolikos-šešiolikos kilometrų atvežti daktaro. Atvažiavo su savo mašina daktaras ir po greito apžiūrėjimo, piktai lingavo galva. Aš buvau išsigandus ir atsisakiau jiems pasakyti, kas aš esu ir iš kur atėjau. Aš bijojau visų, nes labai bijojau išdavystės ir grįžimo atgal į vienuolyno tamsiąją.
Po to, kai daktaras apžiūrėjo mane, jis toliau vaikščiojo aplink mane ir žiūrėjo tyrinėdamas. Atidžiai pasižiūrėjęs į visiškai sugriautą skeletą to, kuris turėtų būti žmogumi, jis tyliai išsikeikė ir piktai burbėjo sau po nosimi, kol nepastebėjo, kad gąsdina mane.
Staigiai, bet su gerumu balse jis pasakė: „Aš tučtuojau turiu jus pristatyti į ligoninę“. Aš vos išgalėdama, bet vis tiek protestavau prieš tai, nes nenorėjau važiuoti į ligoninę. Aš buvau įsitikinus, kad mano priešai būtinai mane ten ras ir grąžins į vienuolyną. Aš maldavau jį neversti manęs važiuoti į ligoninę. Bet jis atsakė, kad nesiruošia manęs skaudinti, bet jis turi būtinai mane nuvežti ten, kur galėtų suteikti pilna medicininę pagalba.
Ligoninėje
Po to, kai daktaras apžiūrėjo mane, jis toliau vaikščiojo aplink mane ir žiūrėjo tyrinėdamas. Atidžiai pasižiūrėjęs į visiškai sugriautą skeletą to, kuris turėtų būti žmogumi, jis tyliai išsikeikė ir piktai burbėjo sau po nosimi, kol nepastebėjo, kad gąsdina mane.
Staigiai, bet su gerumu balse jis pasakė: „Aš tučtuojau turiu jus pristatyti į ligoninę“. Aš vos išgalėdama, bet vis tiek protestavau prieš tai, nes nenorėjau važiuoti į ligoninę. Aš buvau įsitikinus, kad mano priešai būtinai mane ten ras ir grąžins į vienuolyną. Aš maldavau jį neversti manęs važiuoti į ligoninę. Bet jis atsakė, kad nesiruošia manęs skaudinti, bet jis turi būtinai mane nuvežti ten, kur galėtų suteikti pilna medicininę pagalba.
Ligoninėje
Kada mane atvežė į ligoninę, aš svėriau 40 kg. (36 kg mažiau negu 1968 m., tada, kai sesuo Šarlotė nusprendė paskelbti šitą liudijimą) . Pradžioje mane paguldė į chirurginį skyrių ir pabandė sumažinti patinimą ir pašalinti baisią infekciją rankoje ir petyje. Praėjo daugiau kaip dvi savaitės, kol patinimas atslūgo ir kaulai pradėjo suaugti. Dėl to, kad jie buvo kreivai suaugę, reikėjo juos vėl laužyti ir sudėti teisingai ir sugipsuoti - tai labai skausminga procedūra.
Tiek daktaras, tiek visas ligoninės personalas suteikė neeilinį rūpestį ir priežiūrą iš pačios geriausios pusės. Po daugelio metų badavimo, kankinimų, pastovių apkaltinimų, pažeminimų ir elgesio kaip su gyvuliu, tai buvo per daug gerai, kad būtų tiesa. Ligoninėje aš prabuvau apie metus laiko, sveikdama kūniškai ir dvasiškai. Praėjus šešiems mėnesiams mano gerasis daktaras prisislinko kėde prie manęs ir paėmė už rankos. „Na, panele, – pasakė jis, - mes padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jūs išgytumėte ir atsistotumėte ant kojų. Dabar jūs turite mums pasakyti, kas jūs ir iš kur ir mes pasistengsime rasti jūsų artimuosius“.
Jis žinojo, kad aš užsienietė ir norėjo surasti mano tėvus. Šio žmogaus atsidavęs darbas mane labai palietė ir aš apsipyliau ašaromis ir patikėjau jam visą informacija. Praėjus dešimčiai savaičių jis pagaliau rado mano tėvus. Abu buvo gyvi, bet motina buvo septyni metai kaip paralyžiuota. Aišku, aš nieko apie tai nežinojau, kaip aš išsiaiškinau, jie negavo nė vieno laiško iš manęs, kuriuos rašiau vienuolyne. Mano įkalintojai neleido bendrauti su pašaliniais.
Išrašyta iš ligoninės
Tiek daktaras, tiek visas ligoninės personalas suteikė neeilinį rūpestį ir priežiūrą iš pačios geriausios pusės. Po daugelio metų badavimo, kankinimų, pastovių apkaltinimų, pažeminimų ir elgesio kaip su gyvuliu, tai buvo per daug gerai, kad būtų tiesa. Ligoninėje aš prabuvau apie metus laiko, sveikdama kūniškai ir dvasiškai. Praėjus šešiems mėnesiams mano gerasis daktaras prisislinko kėde prie manęs ir paėmė už rankos. „Na, panele, – pasakė jis, - mes padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, kad jūs išgytumėte ir atsistotumėte ant kojų. Dabar jūs turite mums pasakyti, kas jūs ir iš kur ir mes pasistengsime rasti jūsų artimuosius“.
Jis žinojo, kad aš užsienietė ir norėjo surasti mano tėvus. Šio žmogaus atsidavęs darbas mane labai palietė ir aš apsipyliau ašaromis ir patikėjau jam visą informacija. Praėjus dešimčiai savaičių jis pagaliau rado mano tėvus. Abu buvo gyvi, bet motina buvo septyni metai kaip paralyžiuota. Aišku, aš nieko apie tai nežinojau, kaip aš išsiaiškinau, jie negavo nė vieno laiško iš manęs, kuriuos rašiau vienuolyne. Mano įkalintojai neleido bendrauti su pašaliniais.
Išrašyta iš ligoninės
Aš išgyvenau kaulų tuberkuliozės operaciją, dėl to negalėjau vaikščioti. Kada aš pasveikau tiek, kad galėjau sėdėti invalido vežimėlyje, daktaras nusprendė, kad laikas man apsilankyti jo namuose. Jis atvežė mane į savo priemiesčio namą, kur jo geraširdė žmona man nupirko pirmuosius drabužius ir batus, kurie nebebuvo vienuolės apdaras.
Tuo tarpu tie pagyvenę žmonės, kurie mane priglaudė tą tamsią niūrią naktį, jie beveik kiekvieną dieną lankė mane ir visada atnešdavo lauko gėlių papuošti ligoninės palatą. Aš kiekvieną kartą su nekantrumu laukdavau jų ir godžiai žiūrėdavau per langą, kada prie ligoninės slenksčio pasirodys mažas arkliukas, įkinkytas į vežimaitį. Kai tapo šalta ir gėlės neaugo, jie darydavo man gėles iš spalvoto popieriaus, kad pakeltų mano nuotaiką. Aš taip juos mylėjau, net atrodė, kad jie yra mano kūnas ir kraujas.
Tuo tarpu tie pagyvenę žmonės, kurie mane priglaudė tą tamsią niūrią naktį, jie beveik kiekvieną dieną lankė mane ir visada atnešdavo lauko gėlių papuošti ligoninės palatą. Aš kiekvieną kartą su nekantrumu laukdavau jų ir godžiai žiūrėdavau per langą, kada prie ligoninės slenksčio pasirodys mažas arkliukas, įkinkytas į vežimaitį. Kai tapo šalta ir gėlės neaugo, jie darydavo man gėles iš spalvoto popieriaus, kad pakeltų mano nuotaiką. Aš taip juos mylėjau, net atrodė, kad jie yra mano kūnas ir kraujas.
Tą dieną, kai mane išleido iš ligoninės, jie buvo kartu su manimi ir paklausė manęs, ar aš noriu važiuoti pas juos į namus. Aš apsiverkiau iš džiaugsmo, bet pasakiau, kad važiuoju su daktaru į jo namus. Kada daktaras pamatė, kad aš verkiu, jis mane užtikrino, kad viskas bus gerai, jeigu aš ten važiuosiu. Jis mane nuvežė pas šiuos žmones savo automobiliu ir kiekvieną dieną lankydavo mane ir pastoviai atveždavo šviežių daržovių ir vaisių.
Aš išbuvau ten šešias savaites, o po to grįžau atgal į daktaro namus. Visus metus po pabėgimo iš vienuolyno aš gyvenau tai daktaro šeimoje, tai tų geraširdžių pagyvenusių žmonių namuose. Dėl to, kad mano plaukai vis dar nenorėjo augti, aš nešiojau nuo dulkių apsaugantį gaubtuvą.
Aš išbuvau ten šešias savaites, o po to grįžau atgal į daktaro namus. Visus metus po pabėgimo iš vienuolyno aš gyvenau tai daktaro šeimoje, tai tų geraširdžių pagyvenusių žmonių namuose. Dėl to, kad mano plaukai vis dar nenorėjo augti, aš nešiojau nuo dulkių apsaugantį gaubtuvą.
Grįžimas į tėvų namus
Atėjo diena, kai aš sustiprėjau taip, kad galėjau rinkti kiaušinius, valyti dulkes nuo baldų, plauti ir šluostyti indus. Daktaras susisiekė su mane pradžioje priglaudusiais senukais ir perdavė jiems čekį, kad jie man nupirktų lagaminą ir drabužius. Numatytą dieną jis atėjo pas mane, kad palydėtų namo pas mano tėvus. Daug žmonių davė man pinigų, kurie buvo kruopščiai įsiūti į mano drabužius.
Kai mano geradaris mane pasodino į traukinį, jis mane perspėjo: „Šarlote, nevalgyk jokio valgio ir jokių saldainių, nieko neliesk, išskyrus tai, ką tau duos šis žmogus, nes jis rūpinsis tavimi“.
Atėjo diena, kai aš sustiprėjau taip, kad galėjau rinkti kiaušinius, valyti dulkes nuo baldų, plauti ir šluostyti indus. Daktaras susisiekė su mane pradžioje priglaudusiais senukais ir perdavė jiems čekį, kad jie man nupirktų lagaminą ir drabužius. Numatytą dieną jis atėjo pas mane, kad palydėtų namo pas mano tėvus. Daug žmonių davė man pinigų, kurie buvo kruopščiai įsiūti į mano drabužius.
Kai mano geradaris mane pasodino į traukinį, jis mane perspėjo: „Šarlote, nevalgyk jokio valgio ir jokių saldainių, nieko neliesk, išskyrus tai, ką tau duos šis žmogus, nes jis rūpinsis tavimi“.
Po kelionės traukiniu aš buvau pasodinta į laivą ir atiduota rūpintis manimi su tokiomis pat griežtomis taisyklėmis ir atsargumo priemonėmis kitam žmogui. Po dviejų savaičių laivas atplaukė į Jungtines Amerikos Valstijas. Uoste mane pasitiko kiti žmonės, kurie pasodino mane į traukinį, kur mane prižiūrėjo traukinio palydovas. Jis buvo labai geras man ir atnešė man tiek maisto, kiek aš galėjau suvalgyti. Tuo metu pas mane nebuvo nė vieno dolerio ir jis man davė du sidabrinius dolerius.
Traukinyje aš praleidau tris dienas ir kai traukinys priartėjo prie mano miestelio per keturiasdešimt, penkiasdešimt mylių, aš buvau labai susijaudinusi. Traukinio palydovas atnešė man sumuštinį ir du sidabrinius dolerius ir padėjo man išlipti iš traukinio. Mano gimtasis miestelis buvo labai mažas, bet per dvidešimt ketverius metus labai išaugo. Traukinys išvažiavo, ir aš viena likau stovėti visiškai naujos stoties perone, jausdama didžiulę baimę ir sumišimą. Aš giliai atsidusau ir įėjau į stoties pastato vidų ir paklausiau pirmo pasitaikiusio žmogaus, kaip nueiti iki mano tėvo namų.
Aš gyvenau mediniame name, bet šitas namas buvo naujas ir mūrinis. Kai aš paskambinau į duris, mano širdis plakė labai stipriai ir dažnai, sunkiai kvėpavau. Duris atidarė kuprotas, susiraukšlėjęs ir pražilęs senas džentelmenas. Kai jis paklausė manęs, kas aš tokia, aš jam pasakiau savo realų, o ne vienuolės vardą. Ašarų upelis nuriedėjo iš jo akių, kai jis su nuostaba ir drebančiu balsu ištarė: „Hiukei“? Tai buvo pravardė, kurią man davė, kai aš buvau maža mergaitė. Verkdami dėl mūsų susitikimo, mes apsikabinome iš džiaugsmo. Kai aš uždaviau klausimą dėl mano motinos, tėvas išsisuko nuo atsakymo ir pradėjo klausinėti mane. Bet kadangi aš pradėjau tiesiog reikalauti pasakyti, kur motina, jis nusileido ir pasakė, kad ji sunkiai serga ir, paėmęs mane už rankos, nusivedė į jos kambarį.
Mano protas pasimaišė nuo šoko, kai aš pamačiau savo motiną, gulinčią visiškai paralyžiuota. Ji buvo sulysusi iki vargšiškų trisdešimt vieno kilogramo, o jos gražieji plaukai buvo beveik visi iškritę. Ji buvo panaši į trapų skeletą ir aš vos galėjau patikėti, kad šitas išblyškęs ir iškankintas sutvėrimas – tai viskas, kas liko iš mano gražios ir stiprios motinos, kokią aš ją atsiminiau.
Man aptemo akyse ir aš vos nekritau be sąmonės ant grindų. Tėvas švelniai padėjo man išstovėti ir palydėjo mane į kaimyninį kambarį, kur aš verdama nukritau į lovą ir net nepastebėjau, kaip labai giliai įmigau. Susijaudinimas dėl grįžimo į tėvynę ir dėl šoko. kurį patyriau pamačiusi savo ligų ir senatvės sudaužytus tėvus, man buvo per didelis. Naktį aš pabudau iš skausmo. Kai mano tėvas pakvietė medicinos seserį patikrinti mane, ji patarė tėvui iš karto kviesti šeimos daktarą. Jis buvo namo krikšto tėvas ir priėmė mane, kai mama gimdė, ir pradžioje jis atsisakė tikėti, kad aš esu Šarlotė, kol nepamatė apgamo ant peties. Mane iš karto nuvežė į ligoninę, kur aš praleidau keturiolika savaičių. Mano tėvas buvo labai turtingas žmogus ir apmokėjo visas išlaidas. O mano krikštų tėvas atsilygino visiems tiems žmonėms, kurie padėjo man užsienyje. Atsidėkodamas visiems, kurie padėjo man ir išgelbėjo mano gyvybę, tėvas jiems išsiuntė dosnias dovanas.
Ligoninėje man buvo antrą kartą operuojamas klubas dėl kaukų tuberkuliozės. Kai mane atvežė namo, tėvas mane mokė, kad aš turiu valgyti miegoti ir atgauti jėgas. Man davė knygų skaityti, bet, deja, aš nieko negalėjau atsiminti iš to, ką perskaitydavau. Tapau labai nervinga ir mane gydantis daktaras pasiūlė iškviesti šeimos daktarą ir pasakė jam, kad man - visiškas nervinis išsekimas ir mane reikia išvežti į sanatoriją. Mano tėvas griežtai atsisakė, nes nenorėjo vėl su manimi išsiskirti po to kokio ilgo išsiskyrimo.
Aš buvau per daug sulysusi, trapi ir plika, todėl mano giminaičiai greitai mane pervežė į tolimiausią namo kambarį, toliau nuo svečių akių, kurie ateidavo į namus. Jie gėdijosi manęs dėl to, kaip aš atrodžiau ir tai sudaužė mano širdį, ir tai buvo didelis sielvartas man. Dėl to aš buvau labai drovi ir užsidariusi savyje
Visi mano visi broliai ir seseryje gavo aukštuosius išsilavinimus, tuo tarpu aš buvau uždaryta kitos šalies vienuolyne, kur meldžiausi už prarastas pasaulio sielas ir liejau kraują už pasaulio nuodėmes. Kažkaip tai neatrodė teisinga.
Kai aš jau galėjau atsistoti iš ant savo kojų iš invalido vežimėlio, viena iš mano seserų užsakė man kosmetologo paslaugas dėl mano galvos odos gydymo. Bet kai man ant galvos kosmetologė uždėjo šiltus rankšluosčius su aliejumi aš praradau sąmonę, nes pajaučiau nepakeliamą skausmą. Mėnesių mėnesius besitęsiančios procedūros davė vaisių ir mano plaukai pradėjo augti. Kai aš pradėjau atrodyti padoriau, mano giminaičiai pradėjo man pirkti brangius drabužius ir aš turėjau mokytis, kaip elgtis ir kaip nešioti drabužius iš naujo.
Kai mano savijauta tapo blogesnė, mano tėvas davė sutikimą man išvykti už tūkstančių kilometrų pas dėdę Džoną. Aš ten gyvenau apie metus, bet ant mano galvos vis dar buvo labai mažai plaukų. Tai buvo didelės gėdos ir sutrikimo šaltinis ir aš tapau savotiška atsiskyrėlė. Vieną kartą mano dėdė pasiūlė man nueiti į svečius pas kaimynus, bet aš staigiai šokau bėgti į savo miegamąjį kambarį, nes bijojau būti su svetimais žmonėmis. Bet aš pamačiau, kad tokiu savo poelgiu aš skaudinu jį, nusileidau ir apsirengusi nuėjau su juo. Praėjus kelioms dienoms jis paprašė manęs nueiti pas tuos kaimynus ir atnešti siuntinį ir tai buvo pirmas kartas kai aš viena išėjau iš namų.
Traukinyje aš praleidau tris dienas ir kai traukinys priartėjo prie mano miestelio per keturiasdešimt, penkiasdešimt mylių, aš buvau labai susijaudinusi. Traukinio palydovas atnešė man sumuštinį ir du sidabrinius dolerius ir padėjo man išlipti iš traukinio. Mano gimtasis miestelis buvo labai mažas, bet per dvidešimt ketverius metus labai išaugo. Traukinys išvažiavo, ir aš viena likau stovėti visiškai naujos stoties perone, jausdama didžiulę baimę ir sumišimą. Aš giliai atsidusau ir įėjau į stoties pastato vidų ir paklausiau pirmo pasitaikiusio žmogaus, kaip nueiti iki mano tėvo namų.
Aš gyvenau mediniame name, bet šitas namas buvo naujas ir mūrinis. Kai aš paskambinau į duris, mano širdis plakė labai stipriai ir dažnai, sunkiai kvėpavau. Duris atidarė kuprotas, susiraukšlėjęs ir pražilęs senas džentelmenas. Kai jis paklausė manęs, kas aš tokia, aš jam pasakiau savo realų, o ne vienuolės vardą. Ašarų upelis nuriedėjo iš jo akių, kai jis su nuostaba ir drebančiu balsu ištarė: „Hiukei“? Tai buvo pravardė, kurią man davė, kai aš buvau maža mergaitė. Verkdami dėl mūsų susitikimo, mes apsikabinome iš džiaugsmo. Kai aš uždaviau klausimą dėl mano motinos, tėvas išsisuko nuo atsakymo ir pradėjo klausinėti mane. Bet kadangi aš pradėjau tiesiog reikalauti pasakyti, kur motina, jis nusileido ir pasakė, kad ji sunkiai serga ir, paėmęs mane už rankos, nusivedė į jos kambarį.
Mano protas pasimaišė nuo šoko, kai aš pamačiau savo motiną, gulinčią visiškai paralyžiuota. Ji buvo sulysusi iki vargšiškų trisdešimt vieno kilogramo, o jos gražieji plaukai buvo beveik visi iškritę. Ji buvo panaši į trapų skeletą ir aš vos galėjau patikėti, kad šitas išblyškęs ir iškankintas sutvėrimas – tai viskas, kas liko iš mano gražios ir stiprios motinos, kokią aš ją atsiminiau.
Man aptemo akyse ir aš vos nekritau be sąmonės ant grindų. Tėvas švelniai padėjo man išstovėti ir palydėjo mane į kaimyninį kambarį, kur aš verdama nukritau į lovą ir net nepastebėjau, kaip labai giliai įmigau. Susijaudinimas dėl grįžimo į tėvynę ir dėl šoko. kurį patyriau pamačiusi savo ligų ir senatvės sudaužytus tėvus, man buvo per didelis. Naktį aš pabudau iš skausmo. Kai mano tėvas pakvietė medicinos seserį patikrinti mane, ji patarė tėvui iš karto kviesti šeimos daktarą. Jis buvo namo krikšto tėvas ir priėmė mane, kai mama gimdė, ir pradžioje jis atsisakė tikėti, kad aš esu Šarlotė, kol nepamatė apgamo ant peties. Mane iš karto nuvežė į ligoninę, kur aš praleidau keturiolika savaičių. Mano tėvas buvo labai turtingas žmogus ir apmokėjo visas išlaidas. O mano krikštų tėvas atsilygino visiems tiems žmonėms, kurie padėjo man užsienyje. Atsidėkodamas visiems, kurie padėjo man ir išgelbėjo mano gyvybę, tėvas jiems išsiuntė dosnias dovanas.
Ligoninėje man buvo antrą kartą operuojamas klubas dėl kaukų tuberkuliozės. Kai mane atvežė namo, tėvas mane mokė, kad aš turiu valgyti miegoti ir atgauti jėgas. Man davė knygų skaityti, bet, deja, aš nieko negalėjau atsiminti iš to, ką perskaitydavau. Tapau labai nervinga ir mane gydantis daktaras pasiūlė iškviesti šeimos daktarą ir pasakė jam, kad man - visiškas nervinis išsekimas ir mane reikia išvežti į sanatoriją. Mano tėvas griežtai atsisakė, nes nenorėjo vėl su manimi išsiskirti po to kokio ilgo išsiskyrimo.
Aš buvau per daug sulysusi, trapi ir plika, todėl mano giminaičiai greitai mane pervežė į tolimiausią namo kambarį, toliau nuo svečių akių, kurie ateidavo į namus. Jie gėdijosi manęs dėl to, kaip aš atrodžiau ir tai sudaužė mano širdį, ir tai buvo didelis sielvartas man. Dėl to aš buvau labai drovi ir užsidariusi savyje
Visi mano visi broliai ir seseryje gavo aukštuosius išsilavinimus, tuo tarpu aš buvau uždaryta kitos šalies vienuolyne, kur meldžiausi už prarastas pasaulio sielas ir liejau kraują už pasaulio nuodėmes. Kažkaip tai neatrodė teisinga.
Kai aš jau galėjau atsistoti iš ant savo kojų iš invalido vežimėlio, viena iš mano seserų užsakė man kosmetologo paslaugas dėl mano galvos odos gydymo. Bet kai man ant galvos kosmetologė uždėjo šiltus rankšluosčius su aliejumi aš praradau sąmonę, nes pajaučiau nepakeliamą skausmą. Mėnesių mėnesius besitęsiančios procedūros davė vaisių ir mano plaukai pradėjo augti. Kai aš pradėjau atrodyti padoriau, mano giminaičiai pradėjo man pirkti brangius drabužius ir aš turėjau mokytis, kaip elgtis ir kaip nešioti drabužius iš naujo.
Kai mano savijauta tapo blogesnė, mano tėvas davė sutikimą man išvykti už tūkstančių kilometrų pas dėdę Džoną. Aš ten gyvenau apie metus, bet ant mano galvos vis dar buvo labai mažai plaukų. Tai buvo didelės gėdos ir sutrikimo šaltinis ir aš tapau savotiška atsiskyrėlė. Vieną kartą mano dėdė pasiūlė man nueiti į svečius pas kaimynus, bet aš staigiai šokau bėgti į savo miegamąjį kambarį, nes bijojau būti su svetimais žmonėmis. Bet aš pamačiau, kad tokiu savo poelgiu aš skaudinu jį, nusileidau ir apsirengusi nuėjau su juo. Praėjus kelioms dienoms jis paprašė manęs nueiti pas tuos kaimynus ir atnešti siuntinį ir tai buvo pirmas kartas kai aš viena išėjau iš namų.
Antrame rate
Praėjusi keletą kvartalų pajaučiau, kad kažkas ne taip, lyg mane kas sektų. Kai aš atsisukau, pamačiau arti manęs einančius keturis didelius vyrus. Vienas iš vyrų mane pašaukė bažnytiniu vienuolės vardu ir griežtai perspėjo nejudėti ir nerėkti,mane taip paralyžiavo baimė, kad net negalėjau pajudėti. Jie greitai priėjo prie manęs iš abiejų pusių ir įmetė į savo mašiną tarp sėdynių.
Kada automobilis pradėjo važiuoti, jie privertė mane atsigulti ant grindų ir uždengė mane purvinu kilimu, nors aš maldavau jų pasigailėti. Kai aš gulėjau po jų kojomis ant grindų, buvau labai išsigandusi ir klausiau jų pokalbio. Supratau, kad tie keturi vyrai - tai persirengę civiliais drabužiais keturi kunigai. Mes važiavome visą naktį, dieną ir sekančią naktį. Rytą mes įvažiavom į didelio miesto priemiestį ir sustojome. Visą tą ilgą kelionės laiką man labai skaudėjo, dėl to kad visą laiką gulėjau ant grindų.
Supratimo neturėjau, kur aš esu, bet kai man leido atsisėsti, aš atpalaidavau savo užtirpusius raumenis ir skaudančią nugarą. Aš sustingau iš siaubo, nes mes stovėjome prie moterų vienuolyno sienos. Mano širdis nusirito į kulnus ir aš visa drebėjau. Aš gailėjausi, kad nemiriau. Iš nevilties aš meldžiausi mergelei Marijai, kad mane ištiktų širdies priepuolis, po to pradėjau šauktis švento Judo ir švento Baltramiejaus ir visų kitų šventųjų globėjų, kuriuos tik sugebėjau atsiminti.
Jie ištraukė mane iš automobilio ir vietoje to, kad mane nuvestų į vienuolyną, jie vedė mane kvartalą po kvartalo miesto gatvėmis. Einant ir nuleidus akis žiūrint į savo kojų pirštus, aš buvau atvesta į kažkokio kunigo namus, esančius šalia didžiulės bažnyčios.
Skubėdami jie mane nuvedė į vidų ir vedė koridoriumi per virtuvę, o po to pasuko į rūsį. Ten atsidarė didelės slaptos durys, už kurių pasirodė ilgas ir didelis tunelis, vedantis atgal kelis kvartalus po žeme į vienuolyną. Kaip visada, jie nuslėpė mano dingimą, nepalikdami jokių pėdsakų, jeigu kas nors mus ir buvo matęs. Kaip visada jie darė, kad apgautų pasaulį ir paslėptų savo tamsius ir piktus darbelius.
Kada automobilis pradėjo važiuoti, jie privertė mane atsigulti ant grindų ir uždengė mane purvinu kilimu, nors aš maldavau jų pasigailėti. Kai aš gulėjau po jų kojomis ant grindų, buvau labai išsigandusi ir klausiau jų pokalbio. Supratau, kad tie keturi vyrai - tai persirengę civiliais drabužiais keturi kunigai. Mes važiavome visą naktį, dieną ir sekančią naktį. Rytą mes įvažiavom į didelio miesto priemiestį ir sustojome. Visą tą ilgą kelionės laiką man labai skaudėjo, dėl to kad visą laiką gulėjau ant grindų.
Supratimo neturėjau, kur aš esu, bet kai man leido atsisėsti, aš atpalaidavau savo užtirpusius raumenis ir skaudančią nugarą. Aš sustingau iš siaubo, nes mes stovėjome prie moterų vienuolyno sienos. Mano širdis nusirito į kulnus ir aš visa drebėjau. Aš gailėjausi, kad nemiriau. Iš nevilties aš meldžiausi mergelei Marijai, kad mane ištiktų širdies priepuolis, po to pradėjau šauktis švento Judo ir švento Baltramiejaus ir visų kitų šventųjų globėjų, kuriuos tik sugebėjau atsiminti.
Jie ištraukė mane iš automobilio ir vietoje to, kad mane nuvestų į vienuolyną, jie vedė mane kvartalą po kvartalo miesto gatvėmis. Einant ir nuleidus akis žiūrint į savo kojų pirštus, aš buvau atvesta į kažkokio kunigo namus, esančius šalia didžiulės bažnyčios.
Skubėdami jie mane nuvedė į vidų ir vedė koridoriumi per virtuvę, o po to pasuko į rūsį. Ten atsidarė didelės slaptos durys, už kurių pasirodė ilgas ir didelis tunelis, vedantis atgal kelis kvartalus po žeme į vienuolyną. Kaip visada, jie nuslėpė mano dingimą, nepalikdami jokių pėdsakų, jeigu kas nors mus ir buvo matęs. Kaip visada jie darė, kad apgautų pasaulį ir paslėptų savo tamsius ir piktus darbelius.
Tunelio gale buvo dar vienos durys, bet nebuvo įmanoma nežinant jų atidaryti. Bet vienas iš kunigų gerai žinojo, kur yra slaptas mygtukas, ir kai jis paspaudė mygtuką, didelės ir sunkios durys tyliai atsidarė. Už jų stovėjo ir manęs laukė Motinėlė. Jos veidas buvo žiauriai niūrus ir tvirtas, ji pasakė kaip nukirto: „Atveskit ją čionai“. Aš daug kartų mačiau šitą negailestingą žvilgsnį anksčiau. Ir tai buvo kaip nesibaigiantis, pastoviai pasikartojantis tūkstančius kartų siaubingų košmarų ir kančios kadras.
Motinėlė tylėdama mane nuvedė į kitą kambarį ir liepė gultis ant žemės veidu žemyn. Aš neturėjau jokio pasirinkimo kaip tai buvo anksčiau ne vieną šimtą kartų. Motinėlė paskambino varpais ir staigiai atsirado dvi vienuolės ir šalia manęs pastatė labai keistai atrodantį objektą. Ji joms padavė po virvės gabalą ir jos surišo man rankas ir kojas. Jos dirbo tyliai ir labai greitai, matėsi, kad šitame reikale turėjo patirties.
Objektas ant grindų buvo kaitinimo lempa, bet aš niekada anksčiau nebuvau mačiusi ir nežinojau, kas tai yra. Motinėlė gretai įsakė uždegti ir jos įvykdė įsakymą. Viena vienuolė mane paėmė už parankių kita padėjo jai ir jos pakėlė mane. Motinėlė priėjo prie manęs ir reikalavo manęs atsiprašyti už žalą, kurią aš padariau, kad aš atsižadu pabėgimo, kurį įvykdžiau, ir pažadu, jog daugiau niekada gyvenime nebandysiu bėgti.
Aš žinojau, kad niekada neduosiu tokio pažado ir pasitaikius pirmai progai pabėgsiu. Būdama patyrusi aš žinojau, kad aš būsiu kankinama, nesvarbu, ar aš prisipažinsiu ir pažadėsiu, ar nieko nesakysiu. Nebus jokio geraširdiškumo ir atleidimo, nepriklausomai nuo to, ką aš pažadėsiu. Aš buvau išmokusi atpažinti dviveidiškumą, melą, veidmainystę ir išdavystę vienuolyne. Viskas buvo sukurta taip, kad tave nekaltai įvilioti į spąstus. Nebuvo absoliučiai jokių šansų ar galimybių laimėti, kad byla būtų teisingai išklausyta, jos nagrinėjimo metu.
Kada motinėlė miršta į jos vietą jie visada turi tris-keturias vienuoles, kurios gali ją pakeisti. Ir motinėlės būna išrenkamos dėl savo kieto, žiauraus ir negailestingo charakterio, neturi jokių jausmų žmogiškoms kančioms ir nelaimėms, visiškai neturi užuojautos. Turbūt ji pilnai atitiko ir užsirekomendavo prieš sistemą visu savo supuvusiu vidumi, nes jai patiko ir ji net mėgavosi savo grubiais metodais.
Motinėlė savo reikalavimą pakartojo tris kartus, bet aš kiekvieną kartą niūriai tyliau. Ji davė įsakymą mano kūną nuleisti ant degančio degiklio. Žinoma, aš šaukiau ir kovojau, muisčiausi ir rangiausi nuo negailestingos ugnies po mano nugara. Kada mano drabužiai užsidegė ir aš spiegiau agonijoje, kada oda šnypštė ir kilo nuo karščio pūslės, kai tuo tarpu negailestingos ir bejausmės seserys tvirtai laikė mane virš ugnies. Pagaliau Motinėlė nutarė, kad šiai dienai aš degiau pakankamai ir pradėjo mane ridenti po purvinas grindis, kad galėtų užgesinti liepsną. Aš buvau kaip laukinis padaras, pulsuojantis neįtikėtinam skausme ir kančioje. Po to, kai ji tai padarė, vienuolės grubiai mane numetė ant grindų ir aš pradėjau rėkti dar smarkiau, nes mano apdegusi ir pūslėmis nusėta nugaros oda staigiai nusilupo. Po to mane patalpino į ligoninę, kur mane paguldė ant medinės lentos. Mane paguldė ant pilvo, nes nugara buvo žiauriai apdeginta. Skausmas ir kančia nuo nudegimų buvo neapsakomi. Po to motinėlė ir vienuolės išėjo ir uždariusios užrakino duris. Štai aš ir vėl tapau kalinė tų, kurios neturėjo širdies ir sąžinės, ir kurios gyveno suteikdamos skausmus ir kankinimus kiekvienai bejėgei aukai.
Aš maldavau ir verkiau prašydama vandens, kada vienuolės praeidavo šalia palatos, kur aš gulėjau, bet jos buvo užprogramuoti robotai visiškai ignoruoti, bet kokias kančias ir nė viena iš jų nesustodavo. Mano žiaurūs pagrobėjai tikėjosi, kad aš numirsiu ir aš tuo tikėjau. Bet kadangi aš toliau gyvenau motinėlė iškvietė man daktarą. Aš dažnai užsiduodavau sau klausimą, kokį melą ji pasakė daktarui, kad pateisintų didelius ir gilius nudegimus ant mano nugaros. Po kelių savaičių jis dar atėjo mane apžiūrėti ir perrišti. Daug nelaimingų ir skausmingų dienų slinko viena po kitos.
Motinėlė tylėdama mane nuvedė į kitą kambarį ir liepė gultis ant žemės veidu žemyn. Aš neturėjau jokio pasirinkimo kaip tai buvo anksčiau ne vieną šimtą kartų. Motinėlė paskambino varpais ir staigiai atsirado dvi vienuolės ir šalia manęs pastatė labai keistai atrodantį objektą. Ji joms padavė po virvės gabalą ir jos surišo man rankas ir kojas. Jos dirbo tyliai ir labai greitai, matėsi, kad šitame reikale turėjo patirties.
Objektas ant grindų buvo kaitinimo lempa, bet aš niekada anksčiau nebuvau mačiusi ir nežinojau, kas tai yra. Motinėlė gretai įsakė uždegti ir jos įvykdė įsakymą. Viena vienuolė mane paėmė už parankių kita padėjo jai ir jos pakėlė mane. Motinėlė priėjo prie manęs ir reikalavo manęs atsiprašyti už žalą, kurią aš padariau, kad aš atsižadu pabėgimo, kurį įvykdžiau, ir pažadu, jog daugiau niekada gyvenime nebandysiu bėgti.
Aš žinojau, kad niekada neduosiu tokio pažado ir pasitaikius pirmai progai pabėgsiu. Būdama patyrusi aš žinojau, kad aš būsiu kankinama, nesvarbu, ar aš prisipažinsiu ir pažadėsiu, ar nieko nesakysiu. Nebus jokio geraširdiškumo ir atleidimo, nepriklausomai nuo to, ką aš pažadėsiu. Aš buvau išmokusi atpažinti dviveidiškumą, melą, veidmainystę ir išdavystę vienuolyne. Viskas buvo sukurta taip, kad tave nekaltai įvilioti į spąstus. Nebuvo absoliučiai jokių šansų ar galimybių laimėti, kad byla būtų teisingai išklausyta, jos nagrinėjimo metu.
Kada motinėlė miršta į jos vietą jie visada turi tris-keturias vienuoles, kurios gali ją pakeisti. Ir motinėlės būna išrenkamos dėl savo kieto, žiauraus ir negailestingo charakterio, neturi jokių jausmų žmogiškoms kančioms ir nelaimėms, visiškai neturi užuojautos. Turbūt ji pilnai atitiko ir užsirekomendavo prieš sistemą visu savo supuvusiu vidumi, nes jai patiko ir ji net mėgavosi savo grubiais metodais.
Motinėlė savo reikalavimą pakartojo tris kartus, bet aš kiekvieną kartą niūriai tyliau. Ji davė įsakymą mano kūną nuleisti ant degančio degiklio. Žinoma, aš šaukiau ir kovojau, muisčiausi ir rangiausi nuo negailestingos ugnies po mano nugara. Kada mano drabužiai užsidegė ir aš spiegiau agonijoje, kada oda šnypštė ir kilo nuo karščio pūslės, kai tuo tarpu negailestingos ir bejausmės seserys tvirtai laikė mane virš ugnies. Pagaliau Motinėlė nutarė, kad šiai dienai aš degiau pakankamai ir pradėjo mane ridenti po purvinas grindis, kad galėtų užgesinti liepsną. Aš buvau kaip laukinis padaras, pulsuojantis neįtikėtinam skausme ir kančioje. Po to, kai ji tai padarė, vienuolės grubiai mane numetė ant grindų ir aš pradėjau rėkti dar smarkiau, nes mano apdegusi ir pūslėmis nusėta nugaros oda staigiai nusilupo. Po to mane patalpino į ligoninę, kur mane paguldė ant medinės lentos. Mane paguldė ant pilvo, nes nugara buvo žiauriai apdeginta. Skausmas ir kančia nuo nudegimų buvo neapsakomi. Po to motinėlė ir vienuolės išėjo ir uždariusios užrakino duris. Štai aš ir vėl tapau kalinė tų, kurios neturėjo širdies ir sąžinės, ir kurios gyveno suteikdamos skausmus ir kankinimus kiekvienai bejėgei aukai.
Aš maldavau ir verkiau prašydama vandens, kada vienuolės praeidavo šalia palatos, kur aš gulėjau, bet jos buvo užprogramuoti robotai visiškai ignoruoti, bet kokias kančias ir nė viena iš jų nesustodavo. Mano žiaurūs pagrobėjai tikėjosi, kad aš numirsiu ir aš tuo tikėjau. Bet kadangi aš toliau gyvenau motinėlė iškvietė man daktarą. Aš dažnai užsiduodavau sau klausimą, kokį melą ji pasakė daktarui, kad pateisintų didelius ir gilius nudegimus ant mano nugaros. Po kelių savaičių jis dar atėjo mane apžiūrėti ir perrišti. Daug nelaimingų ir skausmingų dienų slinko viena po kitos.
Epitemija virtuvėje
Praėjo ne vienas mėnuo, kol aš galėjau vaikščioti. Pirmą dieną, kai aš galėjau pasikelti iš patalo mane nuvedė į vietą, kur buvo paduodamas maistas. Kaip visada, kiekviena vienuolė turėjo savo vietą prie stalo, bet mano vietos ten nebuvo. Motinėlė man įsakė eiti ir atsistoti į kambario kampą. Kampe buvo lentyna, kurią buvo galima reguliuoti pagal vienuolės ūgį ir ant jos stovėjo mano alavinis puodelis juodos kavos ir šimtas gramų duonos. Aš turėjau stovėti nosimi į kampą, kad suvalgyčiau savo skurdų maistą. Vakare, kada mane vėl atvedė į šią vietą kampo lentyna, buvo tuščia ir motinėlė mane nuvedė į kitą vietą kambario gale už trijų paskutinių kėdžių. Ji paėmė iš alavinio puodo mano daržoves, penkiasdešimt gramų duonos ir puodelį juodos kavos ir padėjo visa tai ant žemės. Aš turėjau sėdėti ant grindų ir valgyti nuo grindų ir tai tęsėsi keletą mėnesių.
Vieną kartą aš paprašiau leidimo pasikalbėti su Motinėle. Aš jai pasakiau, kad jeigu ji manęs nevers daryti nuodėmės, tai aš nepažeidinėsiu vienuolyno taisyklių. Ji išdidžiai man pasakė, jog jeigu aš nepažeidinėsiu taisyklių tai vieną gražią dieną mane į kiemą trumpam poilsiui. Per daugelį metų aš išmokau netikėti sąžinės neturinčioms vienuolyno motinėlėms. Jos buvo didelės melo, manipuliacijų ir žiaurumo meistrės. Man seniai tapo aišku, kad mano gyvenimas turėjo tapti vientisa epitemija ir kančia todėl, kad aš išdrįsau pabėgti iš vienuolyno. Ji tai darė su dviguba jėga ir nekreipdama dėmesio į tai, kaip buvo skaudu. Tai buvo jos vieša kampanija galutinai palaužti mane ir niekas iš to, ką ji sugalvodavo, jai neatrodė per daug žiauru, nežmogiška ir skausminga.
Praėjo ne vienas mėnuo, kol aš galėjau vaikščioti. Pirmą dieną, kai aš galėjau pasikelti iš patalo mane nuvedė į vietą, kur buvo paduodamas maistas. Kaip visada, kiekviena vienuolė turėjo savo vietą prie stalo, bet mano vietos ten nebuvo. Motinėlė man įsakė eiti ir atsistoti į kambario kampą. Kampe buvo lentyna, kurią buvo galima reguliuoti pagal vienuolės ūgį ir ant jos stovėjo mano alavinis puodelis juodos kavos ir šimtas gramų duonos. Aš turėjau stovėti nosimi į kampą, kad suvalgyčiau savo skurdų maistą. Vakare, kada mane vėl atvedė į šią vietą kampo lentyna, buvo tuščia ir motinėlė mane nuvedė į kitą vietą kambario gale už trijų paskutinių kėdžių. Ji paėmė iš alavinio puodo mano daržoves, penkiasdešimt gramų duonos ir puodelį juodos kavos ir padėjo visa tai ant žemės. Aš turėjau sėdėti ant grindų ir valgyti nuo grindų ir tai tęsėsi keletą mėnesių.
Vieną kartą aš paprašiau leidimo pasikalbėti su Motinėle. Aš jai pasakiau, kad jeigu ji manęs nevers daryti nuodėmės, tai aš nepažeidinėsiu vienuolyno taisyklių. Ji išdidžiai man pasakė, jog jeigu aš nepažeidinėsiu taisyklių tai vieną gražią dieną mane į kiemą trumpam poilsiui. Per daugelį metų aš išmokau netikėti sąžinės neturinčioms vienuolyno motinėlėms. Jos buvo didelės melo, manipuliacijų ir žiaurumo meistrės. Man seniai tapo aišku, kad mano gyvenimas turėjo tapti vientisa epitemija ir kančia todėl, kad aš išdrįsau pabėgti iš vienuolyno. Ji tai darė su dviguba jėga ir nekreipdama dėmesio į tai, kaip buvo skaudu. Tai buvo jos vieša kampanija galutinai palaužti mane ir niekas iš to, ką ji sugalvodavo, jai neatrodė per daug žiauru, nežmogiška ir skausminga.
Epitemija vonioje
Vieną kartą aš buvau atgabenta epitemijai prie ilgo metalinio karučio, kuris tarnavo vienuolėms kaip vonia. Man buvo įsakytą nusirengti drabužius ir apsirengti naktinius marškinius iš marlės ir lipti į karutį su vandeniu. Motinėlė staigiai sugriebė mane už galvos ir panardino į purviną vandenį, palaikiusi ištraukė ir taip ji elgėsi daug kartų, o aš vos sugebėdavau atgauti kvapą ir vėl būdavau nardinama, aš dusau vis labiau nuo to, kad tai niekaip nesibaigė. Aš išsekau ir buvau visai be jėgų dėl smaugimo ir skandinimo, todėl tiesiog kritau veidu į vandenį karutyje, nes negalėjau nei gintis, nei kovoti. Psichologinį ir fizinį krūvį, kurį teko pakelti, sunku apsakyti.
Dvi mažos vienuolės ištraukė mane iš rezervuaro pusiau be sąmonės, dūstančią ir tampoma šleikštulio ir kosėjančią nuo dusimo. Jos tvirtai laikė mane, kai kitos dvi vienuolės pradėjo visa jėga mane mušti grubiais, pjaunančiais rimbais, jų aštrūs metaliniai dantukai lengvai prakirsdavo plonus naktinius marškinius iš marlės. Labai greita aš buvau visa pramirkusi savo krauju, nes mano kūnas buvo suplėšytas.
Pūliuojantis pirštas
Vienuolyne griežtai draudžiama skųstis ir niurzgėti, nes toks elgesys greitai pritraukdavo griežtas ir žiaurias bausmes. Todėl mes išmokome iškentėti viską be jokios vilties į užuojautą. Ant mano piršto išsivystė pūlinga infekcija, kuri su kiekviena diena atrodė vis baisiau. Siaubingai ištinęs, nerealiai skaudantis ir pulsuojantis pirštas, aš nebegalėjau daugiau ignoruoti nepakeliamo skausmo. Jį reikėjo įpjauti, kad sumažinti spaudimą. Tą dieną aš buvau paskirta dirbti į virtuvę ir žinojau kad visą dieną man reikės laikyti rankas karštam ir muilinam vandenyje plaunant indus ir tvarkant patalpas.
Kai aš paprašiau leidimo pasikalbėti su Motinėle ji pasižiūrėjo į mane, bet davė sutikimą kalbėti. Padėjusi savo piršta ant darbo stalo taip, kad ji matytų, aš paaiškinau jai, kaip man siaubingai skauda ir paprašiau, kad mano pareigas, jeigu galima, perimtų kita vienuolė, kad nesušlapinti piršto vandenyje, kol jis pradės sveikti. Ji pasižiūrėjo į pirštą ir, man nespėjus nė mirgtelėti, ji greitai stvėrė kirvuką mėsai kapoti ir, nespėjus man susivokti, kas vyksta, kirto kirvuku per pūliuojantį pirštą.
Iš karto praradau sąmonę, jos labai greitai atgaivino mane. Ir Motinėlė piktai atkirto:“O dabar baik apsimetinėti kvailute, prisigalvodama pasiteisinimų, ir užsiimk indų plovimu. Aš neturėjau jokio pasirinkimo ir aš dirbau kaip vergė plaudama indus karštame ir muiliname vandenyje, kelis kartus prarasdama sąmonę nuo nepakeliamo skausmo.
Vieną kartą aš buvau atgabenta epitemijai prie ilgo metalinio karučio, kuris tarnavo vienuolėms kaip vonia. Man buvo įsakytą nusirengti drabužius ir apsirengti naktinius marškinius iš marlės ir lipti į karutį su vandeniu. Motinėlė staigiai sugriebė mane už galvos ir panardino į purviną vandenį, palaikiusi ištraukė ir taip ji elgėsi daug kartų, o aš vos sugebėdavau atgauti kvapą ir vėl būdavau nardinama, aš dusau vis labiau nuo to, kad tai niekaip nesibaigė. Aš išsekau ir buvau visai be jėgų dėl smaugimo ir skandinimo, todėl tiesiog kritau veidu į vandenį karutyje, nes negalėjau nei gintis, nei kovoti. Psichologinį ir fizinį krūvį, kurį teko pakelti, sunku apsakyti.
Dvi mažos vienuolės ištraukė mane iš rezervuaro pusiau be sąmonės, dūstančią ir tampoma šleikštulio ir kosėjančią nuo dusimo. Jos tvirtai laikė mane, kai kitos dvi vienuolės pradėjo visa jėga mane mušti grubiais, pjaunančiais rimbais, jų aštrūs metaliniai dantukai lengvai prakirsdavo plonus naktinius marškinius iš marlės. Labai greita aš buvau visa pramirkusi savo krauju, nes mano kūnas buvo suplėšytas.
Pūliuojantis pirštas
Vienuolyne griežtai draudžiama skųstis ir niurzgėti, nes toks elgesys greitai pritraukdavo griežtas ir žiaurias bausmes. Todėl mes išmokome iškentėti viską be jokios vilties į užuojautą. Ant mano piršto išsivystė pūlinga infekcija, kuri su kiekviena diena atrodė vis baisiau. Siaubingai ištinęs, nerealiai skaudantis ir pulsuojantis pirštas, aš nebegalėjau daugiau ignoruoti nepakeliamo skausmo. Jį reikėjo įpjauti, kad sumažinti spaudimą. Tą dieną aš buvau paskirta dirbti į virtuvę ir žinojau kad visą dieną man reikės laikyti rankas karštam ir muilinam vandenyje plaunant indus ir tvarkant patalpas.
Kai aš paprašiau leidimo pasikalbėti su Motinėle ji pasižiūrėjo į mane, bet davė sutikimą kalbėti. Padėjusi savo piršta ant darbo stalo taip, kad ji matytų, aš paaiškinau jai, kaip man siaubingai skauda ir paprašiau, kad mano pareigas, jeigu galima, perimtų kita vienuolė, kad nesušlapinti piršto vandenyje, kol jis pradės sveikti. Ji pasižiūrėjo į pirštą ir, man nespėjus nė mirgtelėti, ji greitai stvėrė kirvuką mėsai kapoti ir, nespėjus man susivokti, kas vyksta, kirto kirvuku per pūliuojantį pirštą.
Iš karto praradau sąmonę, jos labai greitai atgaivino mane. Ir Motinėlė piktai atkirto:“O dabar baik apsimetinėti kvailute, prisigalvodama pasiteisinimų, ir užsiimk indų plovimu. Aš neturėjau jokio pasirinkimo ir aš dirbau kaip vergė plaudama indus karštame ir muiliname vandenyje, kelis kartus prarasdama sąmonę nuo nepakeliamo skausmo.
Pabėgimas
Taip tęsėsi diena po dienos, viena už kitą niūresnė, baisesnė su primestomis kankinančiomis epitemijomis, kurias apribojo tik demoniška beširdės ir negailestingos motinėlės fantazija. Šitos moterys turi būti visiškai apsėstos, kad galėtų daryti tai, ką jos daro.
Vieną kartą mane vėl atvedė į katilinę, kur buvo anglių degiklis. Ši vieta dar buvo panaudojama kaip kankinimų vieta ir, kaip visada, man liepė nusirengti iki pusės. Man liepė apkabinti didelį karštą vamzdį ir tvirtai pririšo mano rankas ir kojas. Po to motinėlė paėmė žarsteklį ir įdėjo jį į žarijas, kad jis įkaistų iki raudonumo.
Įkaitinusi žarsteklį ji lėtai, bet kruopščiai išdegino mano kūne tris kryžius, vėl ir vėl įkaitindama žarsteklį ant žarijų, kai jis atvėsdavo. Iš mano gerklės išsprūdo siaubingi riksmai, apgailėtinas inkštimas prašant pasigailėjimo, į kuriuos, aišku, nebuvo atsakymo. Mano šnervės jautė aštriai – koktų svylančio mano kūno kvapą. Manyje virė siaubingos pykčio konvulsijos, pilnos neapykantos, mano kankintojams. Po daugiau kaip dvidešimt aštuonių beviltiškų mėnesių nelaisvės, jiems beveik pavyko sunaikinti mane antrą kartą. Visišką beviltiškumą, kurį aš jaučiau, sunku nupasakoti tiems, kas nė karto nepatyrė tokių kankinimų ir sunkumų.
Vieną dieną Motinėlė pasikvietė aštuoniolika vienuolių ir liepė eiti paskui ją. Kaip visada, mes labai bijojom, nes kiekvieną kartą, kai mes iškviečiamos, mes nežinojome, kas mūsų laukia. Mes tylėdamos tempėmės paskui ją. Ji atvedė mus į pirmą aukštą, į virtuvę. Ji įteikė mums septynis maišus pupų ir atidarė duris, kurios vedė į vidinį kiemą, kuris buvo apsuptas aukštomis sienomis. Mes gavome poilsio valandėlę.
Mes vos galėjom sulaikyti savo džiaugsmą ir nuostabą, kai mes pirmą kartą įkvėpėme gaivaus oro ir mūsų akys pamatė saulės spindulius. Aišku tiems, iš ko nebuvo atimtos tokios kasdienės galimybės, sunku paaiškinti ir jiems gali pasirodyti keista, bet mes paėjusios nedrąsiai kelis žingsnius nekantraudamos veidu kritome į gaivią žalią žole ir įsikabinusios rankomis į ją su dideliu malonumu traukėme į save jos kvapą ir negalėjome atsidžiaugti.
Tai buvo tarsi gulėjimas ant debesų, neįtikėtinai gražus. Mūsų atimti jausmai buvo įkalinti steriliuose vienuolyno urvuose. Mes gulėjome žolėje ir mėgavomės gaiviu oru, žole ir saulės šiluma. Turbūt mes atrodėme labai keistai. Mes buvome tiesiog apgirtusios nuo tokio įvykio.
Kai mes ten gulėjome vidiniame kieme, prie didelių metalinių vartų, bildėdamas atvažiavo sunkvežimis su anglimis. Vyras pasiėmė iš sunkvežimio karutį ir pradėjo krauti anglis. Atrakinęs ir atidaręs vartus, kad galėtų vežti anglį prie rūsio angos, kur ji buvo laikoma. Mes vis dar tyliai gulėjome ant žolės, po to, kai vogčiomis pasižiūrėjome, kas dedasi. Mes greitai nusukome savo žvilgsnius atgal, nes tai buvo ne kunigas ir ne vyskupas, bet vyras pašalietis, todėl tai buvo didelė nuodėmė, už kurią buvo griežtai baudžiama.
Mano mintis perskrodė laukinė mintis. Jeigu aš paklausyčiau šitos minties, tai galėčiau pabėgti per šituos atidarytus vartus, kol jis vežiojo anglį su karučiu nuo mašinos iki anglių sandėliavimo angos. Bet neryžtingumas mane paralyžiavo ir aš negalėjau pajudėti, nes buvau išdresuota paklusti taisyklėms. Jis per keletą kartų suvežiojo anglis ir pakrovė karutį į automobilį ir uždarė išorinius vartus. Mano širdis nukrito į kulnus, kai aš užgirdau užsidarančių vartų garsą, bet po to, ji pradėjo spurdėti. Mano klausa po vienuolyno tylos buvo tokia jautri, kad man pasigirdo, kad vartų uždarymo garsas buvo kitoks. Man pasirodė, kad spyna užstrigo ir vartai neužsidarė. Tai buvo neįmanoma, bet vis dėl to. jeigu tai būtų tiesa?
Dėl šitų minčių man atrodė, kad mano širdis taip garsiai trankėsi, kad aš atsargiai pasižiūrėjau į kitas vienuoles. Nes norėjau įsitikinti, ar ir jos neišgirdo šito garso. Bet jos dar iki šiol vis švelniai glaudėsi prie žalios žolės, šildėsi saulės spinduliuose, mėgavosi gaiviu oru ir į nieką nekreipė dėmesio. Labai atsargiai aš atsistojau ant kojų ir tyliai, kad jų netrukdyčiau, aš pradėjau slinkti prie vartų.
Vogčiomis aš pasižiūrėjau į vienuolyną, norėdama įsitikinti, ar niekas manęs neseka. Mane apėmė panika ir aš pradėjau bėgti prie vartų. Kada aš pastūmiau didelius vartus, jie lengvai atsidarė ir aš neišlaikiusi lygsvaros šleptelėjau ant anglimis padengto takelio, atsitrenkdama
galva į anglis, apsibrozdinau veidą, rankas ir kelius. Pašokau ant kojų ir greitai uždariau vartus ir užtrenkiau spyną. Aš nenorėjau atkreipti į save dėmesio, bet mano kojos pačios bėgo kuo greičiau.
Taip tęsėsi diena po dienos, viena už kitą niūresnė, baisesnė su primestomis kankinančiomis epitemijomis, kurias apribojo tik demoniška beširdės ir negailestingos motinėlės fantazija. Šitos moterys turi būti visiškai apsėstos, kad galėtų daryti tai, ką jos daro.
Vieną kartą mane vėl atvedė į katilinę, kur buvo anglių degiklis. Ši vieta dar buvo panaudojama kaip kankinimų vieta ir, kaip visada, man liepė nusirengti iki pusės. Man liepė apkabinti didelį karštą vamzdį ir tvirtai pririšo mano rankas ir kojas. Po to motinėlė paėmė žarsteklį ir įdėjo jį į žarijas, kad jis įkaistų iki raudonumo.
Įkaitinusi žarsteklį ji lėtai, bet kruopščiai išdegino mano kūne tris kryžius, vėl ir vėl įkaitindama žarsteklį ant žarijų, kai jis atvėsdavo. Iš mano gerklės išsprūdo siaubingi riksmai, apgailėtinas inkštimas prašant pasigailėjimo, į kuriuos, aišku, nebuvo atsakymo. Mano šnervės jautė aštriai – koktų svylančio mano kūno kvapą. Manyje virė siaubingos pykčio konvulsijos, pilnos neapykantos, mano kankintojams. Po daugiau kaip dvidešimt aštuonių beviltiškų mėnesių nelaisvės, jiems beveik pavyko sunaikinti mane antrą kartą. Visišką beviltiškumą, kurį aš jaučiau, sunku nupasakoti tiems, kas nė karto nepatyrė tokių kankinimų ir sunkumų.
Vieną dieną Motinėlė pasikvietė aštuoniolika vienuolių ir liepė eiti paskui ją. Kaip visada, mes labai bijojom, nes kiekvieną kartą, kai mes iškviečiamos, mes nežinojome, kas mūsų laukia. Mes tylėdamos tempėmės paskui ją. Ji atvedė mus į pirmą aukštą, į virtuvę. Ji įteikė mums septynis maišus pupų ir atidarė duris, kurios vedė į vidinį kiemą, kuris buvo apsuptas aukštomis sienomis. Mes gavome poilsio valandėlę.
Mes vos galėjom sulaikyti savo džiaugsmą ir nuostabą, kai mes pirmą kartą įkvėpėme gaivaus oro ir mūsų akys pamatė saulės spindulius. Aišku tiems, iš ko nebuvo atimtos tokios kasdienės galimybės, sunku paaiškinti ir jiems gali pasirodyti keista, bet mes paėjusios nedrąsiai kelis žingsnius nekantraudamos veidu kritome į gaivią žalią žole ir įsikabinusios rankomis į ją su dideliu malonumu traukėme į save jos kvapą ir negalėjome atsidžiaugti.
Tai buvo tarsi gulėjimas ant debesų, neįtikėtinai gražus. Mūsų atimti jausmai buvo įkalinti steriliuose vienuolyno urvuose. Mes gulėjome žolėje ir mėgavomės gaiviu oru, žole ir saulės šiluma. Turbūt mes atrodėme labai keistai. Mes buvome tiesiog apgirtusios nuo tokio įvykio.
Kai mes ten gulėjome vidiniame kieme, prie didelių metalinių vartų, bildėdamas atvažiavo sunkvežimis su anglimis. Vyras pasiėmė iš sunkvežimio karutį ir pradėjo krauti anglis. Atrakinęs ir atidaręs vartus, kad galėtų vežti anglį prie rūsio angos, kur ji buvo laikoma. Mes vis dar tyliai gulėjome ant žolės, po to, kai vogčiomis pasižiūrėjome, kas dedasi. Mes greitai nusukome savo žvilgsnius atgal, nes tai buvo ne kunigas ir ne vyskupas, bet vyras pašalietis, todėl tai buvo didelė nuodėmė, už kurią buvo griežtai baudžiama.
Mano mintis perskrodė laukinė mintis. Jeigu aš paklausyčiau šitos minties, tai galėčiau pabėgti per šituos atidarytus vartus, kol jis vežiojo anglį su karučiu nuo mašinos iki anglių sandėliavimo angos. Bet neryžtingumas mane paralyžiavo ir aš negalėjau pajudėti, nes buvau išdresuota paklusti taisyklėms. Jis per keletą kartų suvežiojo anglis ir pakrovė karutį į automobilį ir uždarė išorinius vartus. Mano širdis nukrito į kulnus, kai aš užgirdau užsidarančių vartų garsą, bet po to, ji pradėjo spurdėti. Mano klausa po vienuolyno tylos buvo tokia jautri, kad man pasigirdo, kad vartų uždarymo garsas buvo kitoks. Man pasirodė, kad spyna užstrigo ir vartai neužsidarė. Tai buvo neįmanoma, bet vis dėl to. jeigu tai būtų tiesa?
Dėl šitų minčių man atrodė, kad mano širdis taip garsiai trankėsi, kad aš atsargiai pasižiūrėjau į kitas vienuoles. Nes norėjau įsitikinti, ar ir jos neišgirdo šito garso. Bet jos dar iki šiol vis švelniai glaudėsi prie žalios žolės, šildėsi saulės spinduliuose, mėgavosi gaiviu oru ir į nieką nekreipė dėmesio. Labai atsargiai aš atsistojau ant kojų ir tyliai, kad jų netrukdyčiau, aš pradėjau slinkti prie vartų.
Vogčiomis aš pasižiūrėjau į vienuolyną, norėdama įsitikinti, ar niekas manęs neseka. Mane apėmė panika ir aš pradėjau bėgti prie vartų. Kada aš pastūmiau didelius vartus, jie lengvai atsidarė ir aš neišlaikiusi lygsvaros šleptelėjau ant anglimis padengto takelio, atsitrenkdama
galva į anglis, apsibrozdinau veidą, rankas ir kelius. Pašokau ant kojų ir greitai uždariau vartus ir užtrenkiau spyną. Aš nenorėjau atkreipti į save dėmesio, bet mano kojos pačios bėgo kuo greičiau.
Basoji karmelitė
Tai buvo neįtikėtina! Aš vėl laisva! Pagaliau aš dingau iš vienuolyno kalėjimo. Tai buvo nuostabi, nors ir vėjuota diena, ir mano drabužiai ir šydas vis daužė man per veidą. Aš vos galėjau matyti kur einu. Susidūriau gatvėje su vyru ir iš nevilties aš įsikabinau jam į ranką ir išsigandusiu balsu ištariau : „Prašau padėkite man! Paslėpkite mane! Aš ką tik pabėgau iš vienuolyno!“.
Jis atrodė išsigandęs ir nustebęs, bet greitai pasakė: „Eime su manimi ir aš jus paslėpsiu savo rūsyje. Jis ką tik pastate iškrovė šviežią šieną ir aš pradėjau kilti laiptais aukštyn, kad galėčiau pasislėpti palėpėje. Aš galvojau apie geresnę vietą, kur galėtų mane paslėpti. Nuėjau paskui jį į jo namą, jis paaiškino žmonai, kas darosi, ir jie greitai atidarė lubų kampe esančias duris ir pakėlė mane į palėpę.
Šiai šauniai porai buvo tik apie trisdešimt metų, bet jie buvo labai geri man. Jie į palėpę man atnešė pagalvę, užklotą, vandens ir maisto. Ten aš slėpiausi visą naktį ir visą kitą dieną. Artėjant vakarui aš jiems pasakiau, kad turiu palikti juos ir eiti toliau sutemus. Iš jų aš pirmą kartą sužinojau, kokioje vietoje aš buvau uždaryta į kalėjimą šiuos dvejus metus. Jie davė man žemėlapį, kai mes žiūrėjome į jį, mes pamatėme, kad aš buvau įkalinta 650 mylių nuo dėdės Džono namų. Žemėlapį pažymėjome taip, kad aš galėčiau vėl grįžti atgal pas dėde Džoną.
Moteris supakavo maistą į dėžes ir davė man kelionei septyniasdešimt penkis centus ir primygtinai prašė paimti keletą drabužių iš jos garderobo kelionei ir palydėjo mane. Aš buvau be plaukų, todėl ji man davė šilkinę kepuraitę. Aš neturėjau nei batų, nei kojinių, todėl buvau priversta eiti basa, nes pas mano draugus irgi nebuvo nieko tinkamo mano kojoms. Be abejo, aš atrodžiau keistai, apsirengusi trimis dydžiais didesniais drabužiais. Kelionėje aš stengiausi judėti pakeleivingomis mašinomis arba ėjau nepravažiuojamais keliais. Aš ėjau ir ėjau, kol mano kojos nesutino, ir aš supratau, kad toliau eiti negaliu. Kada aš sustojau prie namo, kad paprašyčiau nakvynės verandoje ar garaže ir pasibeldžiau, duris atidarė ponia ir nužiūrėjusi mane nuo kojų iki galvos, užtrenkė man duris prieš nosį. Pavargusi, išsigandusi ir visiškai nusivylusi aš vėl patraukiau link kelio. Tik mintis, kad vienuolyno kalėjimo siaubas liko man už nugaros, vis dar davė man jėgų, kad nepasiduočiau galutinai.
Šie patogiai ir saugiai savo šiltuose namuose ar patogiuose butuose ir pilnais pilvais gyvenantys žmonės net drąsiausiose savo fantazijose negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta visai šalia jų. Tiesa buvo per daug baisi, kad žmonės patikėtų. Būdama visiškai be jėgų, užkliuvau ir nukritau į griovį ir gulėjau ten, kol name degė šviesa. Po to aš iššliaužiau iš griovio ir prišliaužiau prie namo ir neramiai užmigau vėl ir vėl prabusdama. Aš buvau laiminga, kad paėmiau savo šventą vienuolės drabužį, nes naktį įsisukau į jį, kad nesušalčiau.
Kada prašvito, išsigandusi prabudau ir vėl pradėjau judėti savo tikslo link. Aš buvau perpildyta siaubo, nes nežinojau, ką gali man padaryti žmonės. Po to, kai viską suvalgiau, ką man buvo davę, aš pradėjau prašyti išmaldos. Vieni buvo geri žmonės ir duodavo man gero maisto, kiti staigiai atsakydavo man ir uždarydavo duris prieš mano nosį.
Ėjo dienos ir savaitės, o aš skausmingai tęsiau savo kelionę kaimo vietovėmis. Niekas man nepasiūlė batų ir todėl mano kojos atrodė taip tragiškai, kad aš pradėjau verkti ir melsti mirties. Keturiolika savaičių aš ėjau pėsčia ir važiavau pakeleivingomis mašinomis, prašydama maisto ir vietos pamiegoti. Pagaliau aš buvau keturiasdešimt ar penkiasdešimt kilometrų nuo tos vietos, kur gyveno dėdė Džonas.
Geležinkelio stotyje paklausiau, ar yra traukinys, važiuojantis į tą mietą, kur gyvena mano dėdė Džonas ir sužinojau, kad važiuoja vienas traukinys penktą valandą. Iš skurdaus monetų likučio, kurį man buvo davę, aš atskaičiavau reikiamą sumą ir nusipirkau bilietą, ir atsiguliau ant stoties suolo pamiegoti. Nors aš buvau labai alkana, man niekas nepasiūlė jokio maisto.
Jis atrodė išsigandęs ir nustebęs, bet greitai pasakė: „Eime su manimi ir aš jus paslėpsiu savo rūsyje. Jis ką tik pastate iškrovė šviežią šieną ir aš pradėjau kilti laiptais aukštyn, kad galėčiau pasislėpti palėpėje. Aš galvojau apie geresnę vietą, kur galėtų mane paslėpti. Nuėjau paskui jį į jo namą, jis paaiškino žmonai, kas darosi, ir jie greitai atidarė lubų kampe esančias duris ir pakėlė mane į palėpę.
Šiai šauniai porai buvo tik apie trisdešimt metų, bet jie buvo labai geri man. Jie į palėpę man atnešė pagalvę, užklotą, vandens ir maisto. Ten aš slėpiausi visą naktį ir visą kitą dieną. Artėjant vakarui aš jiems pasakiau, kad turiu palikti juos ir eiti toliau sutemus. Iš jų aš pirmą kartą sužinojau, kokioje vietoje aš buvau uždaryta į kalėjimą šiuos dvejus metus. Jie davė man žemėlapį, kai mes žiūrėjome į jį, mes pamatėme, kad aš buvau įkalinta 650 mylių nuo dėdės Džono namų. Žemėlapį pažymėjome taip, kad aš galėčiau vėl grįžti atgal pas dėde Džoną.
Moteris supakavo maistą į dėžes ir davė man kelionei septyniasdešimt penkis centus ir primygtinai prašė paimti keletą drabužių iš jos garderobo kelionei ir palydėjo mane. Aš buvau be plaukų, todėl ji man davė šilkinę kepuraitę. Aš neturėjau nei batų, nei kojinių, todėl buvau priversta eiti basa, nes pas mano draugus irgi nebuvo nieko tinkamo mano kojoms. Be abejo, aš atrodžiau keistai, apsirengusi trimis dydžiais didesniais drabužiais. Kelionėje aš stengiausi judėti pakeleivingomis mašinomis arba ėjau nepravažiuojamais keliais. Aš ėjau ir ėjau, kol mano kojos nesutino, ir aš supratau, kad toliau eiti negaliu. Kada aš sustojau prie namo, kad paprašyčiau nakvynės verandoje ar garaže ir pasibeldžiau, duris atidarė ponia ir nužiūrėjusi mane nuo kojų iki galvos, užtrenkė man duris prieš nosį. Pavargusi, išsigandusi ir visiškai nusivylusi aš vėl patraukiau link kelio. Tik mintis, kad vienuolyno kalėjimo siaubas liko man už nugaros, vis dar davė man jėgų, kad nepasiduočiau galutinai.
Šie patogiai ir saugiai savo šiltuose namuose ar patogiuose butuose ir pilnais pilvais gyvenantys žmonės net drąsiausiose savo fantazijose negalėjo įsivaizduoti, kas vyksta visai šalia jų. Tiesa buvo per daug baisi, kad žmonės patikėtų. Būdama visiškai be jėgų, užkliuvau ir nukritau į griovį ir gulėjau ten, kol name degė šviesa. Po to aš iššliaužiau iš griovio ir prišliaužiau prie namo ir neramiai užmigau vėl ir vėl prabusdama. Aš buvau laiminga, kad paėmiau savo šventą vienuolės drabužį, nes naktį įsisukau į jį, kad nesušalčiau.
Kada prašvito, išsigandusi prabudau ir vėl pradėjau judėti savo tikslo link. Aš buvau perpildyta siaubo, nes nežinojau, ką gali man padaryti žmonės. Po to, kai viską suvalgiau, ką man buvo davę, aš pradėjau prašyti išmaldos. Vieni buvo geri žmonės ir duodavo man gero maisto, kiti staigiai atsakydavo man ir uždarydavo duris prieš mano nosį.
Ėjo dienos ir savaitės, o aš skausmingai tęsiau savo kelionę kaimo vietovėmis. Niekas man nepasiūlė batų ir todėl mano kojos atrodė taip tragiškai, kad aš pradėjau verkti ir melsti mirties. Keturiolika savaičių aš ėjau pėsčia ir važiavau pakeleivingomis mašinomis, prašydama maisto ir vietos pamiegoti. Pagaliau aš buvau keturiasdešimt ar penkiasdešimt kilometrų nuo tos vietos, kur gyveno dėdė Džonas.
Geležinkelio stotyje paklausiau, ar yra traukinys, važiuojantis į tą mietą, kur gyvena mano dėdė Džonas ir sužinojau, kad važiuoja vienas traukinys penktą valandą. Iš skurdaus monetų likučio, kurį man buvo davę, aš atskaičiavau reikiamą sumą ir nusipirkau bilietą, ir atsiguliau ant stoties suolo pamiegoti. Nors aš buvau labai alkana, man niekas nepasiūlė jokio maisto.
Dėdės Džono namuose
Aš atvažiavau pas dėdę Džoną. Kai jis mane pamatė, pasakė: „Dieve mano, Šarlote, iš kur tu atėjai ?“. Po to jis man parodė laišką nuo mano tėvo, iš kurio turinio buvo labai aišku, kad tai jis pasirūpino, jog aš vėl būčiau jėga nuvežta atgal į vienuolyną. Laiške buvo sakoma, kad aš esu patikimose rankose ir tėvai žino, kur aš esu. Mano tėvas buvo labai išgąsdintas, kadangi mano motina buvo labai ligota. Kai į bažnyčią išpažinties ateidavo kas nors iš mano šeimos narių, o ypač tėvas, kunigas iškilmingai pareikšdavo: „Nebus jums jokio nuodėmių atleidimo, kol Šarlotė negrįš į moterų vienuolyną“.
Kunigas įtikino mano tėvą, kad mano ligota motina negalės papulti į skaistyklą, o eis tiesiu taikymu į pragarą. Mano iškankintas tėvas tikėjo visu tuo ir labai bijojo, kad jo mylima žmona gali patekti į pragarą. Jo žodžiais tariant, mane uždaryti į vienuolyną nebuvo taip blogai, kaip mano motiną nuteisti pragarui.
Aš atvažiavau pas dėdę Džoną. Kai jis mane pamatė, pasakė: „Dieve mano, Šarlote, iš kur tu atėjai ?“. Po to jis man parodė laišką nuo mano tėvo, iš kurio turinio buvo labai aišku, kad tai jis pasirūpino, jog aš vėl būčiau jėga nuvežta atgal į vienuolyną. Laiške buvo sakoma, kad aš esu patikimose rankose ir tėvai žino, kur aš esu. Mano tėvas buvo labai išgąsdintas, kadangi mano motina buvo labai ligota. Kai į bažnyčią išpažinties ateidavo kas nors iš mano šeimos narių, o ypač tėvas, kunigas iškilmingai pareikšdavo: „Nebus jums jokio nuodėmių atleidimo, kol Šarlotė negrįš į moterų vienuolyną“.
Kunigas įtikino mano tėvą, kad mano ligota motina negalės papulti į skaistyklą, o eis tiesiu taikymu į pragarą. Mano iškankintas tėvas tikėjo visu tuo ir labai bijojo, kad jo mylima žmona gali patekti į pragarą. Jo žodžiais tariant, mane uždaryti į vienuolyną nebuvo taip blogai, kaip mano motiną nuteisti pragarui.
Kai aš visa tai išgirdau, aš persipildžiau neapykanta ir kategoriškai užtikrinau savo dėdę, kad daugiau gyvenime nenoriu matyti savo tėvo. Giliai sužeista aš siautėjau ir jaučiausi siaubingai vieniša.
Evangelija
Dėdė Džonas pradėjo man pasakoti, kaip jo kaimynai katalikai gavo išgelbėjimą. Tai radikaliai pakeitė jų šeimą, ypač tėvą, kuris smarkiai gėrė ir mušė savo žmoną ir vaikus. Kada mirė mano teta, jie taip smarkiai palaikė dėdę ir daug jam padėjo, kad jis nuėjo su jais į sekmininkų bažnyčios tarnavimą. Iki šešiasdešimt septynių metų mano dėdė katalikas niekada gyvenime nebuvo peržengęs kitos bažnyčios slenksčio. Tarnavimas jį labai palietė ir ypač jam patiko jauni žmonės, kurie kardinaliai skyrėsi nuo tų pasaulietiškų jaunų žmonių katalikų bažnyčioje.
Apsilankęs dar keletą kartų, toje sekmininkų bažnyčioje vieną kartą jis pašoko iš savo vietos ir atbėgo į priekinę bažnyčios dalį rėkdamas: „Dieve mano, aš pražuvęs, aš pražuvęs, aš pražuvęs“... Jis buvo garsus verslininkas ir kai jis įtikėjo, jis sukėlė didelį sąmyšį. Po to jis gavo krikštą Šventąja Dvasia.
Bevaikis našlys pažadėjo visą save atiduoti Viešpačiui ir visą savo turtą.
Kada jis baigė visą šitą keistą pasakojimą, aš pagalvojau, kad seniui su protu negerai. Tuo tarpu aš vis tiek neturėjau kur kitur eiti, todėl sėdėjau, tylėjau ir nieko nesakiau. Tą vakarą aš išgirdau kaip jis meldžiasi už mane ir dar kitą rytą. Kiekvieną kartą jis prašė Viešpaties išgelbėti mane. Tai tęsėsi vakarais iki pat jo mirties. Buvau labai ligota, todėl dėdė mane paguldė į ligoninę ir apmokėjo visas sąskaitas, prižiūrėjo mane, maitino ir rengė. Po to, kai aš grįžau, mano dėdė labai susirgo ir gydytojas pasakė, kad jį reikia paguldyti į ligoninę. Aš maldavau gydytoją, kad jis leistų man prižiūrėti savo giminaitį namuose. Tai buvo mano šansas atsidėkoti jam už jo gerumą man. Daktaras sutiko, bet jam vis tiek darėsi vis blogiau ir blogiau.
Dėdės mirtis
Po kelių dienų mano dėdė pašaukė manę ir pasakė: „Brangioji, aš išeinu pas Tėvą namo, kad toliau gyvenčiau su Viešpačiu. Aš noriu paprašyti tavęs, kad tu paskambintum tėvui ir pasakytum, kad mano laidotuvės bus šioje bažnyčioje. Jis pasakė man kokį ir graborių pakviesti, paaiškino kokios turi būti laidotuvės. Aš buvau apstulbus ir netikėjau savo ausim, o jis tiesiog šypsojosi žiūrėdamas man į veidą ir, užmerkęs akis, išėjo.
Kai aš supratau, kad jis mirė, mane užliejo siaubingos sielvarto bangos. Šitas žmogus buvo man viskas, ką aš turėjau brangaus šitame gyvenime. Aš pasijaučiau taip, kad atrodė iš manęs atėmė patį brangiausią, ką aš turėjau. Aš kritau ant negyvo kūno ir isteriškai rėkdama verkiau “Dieve, jeigu tu esi, kodėl tu paėmei jį iš manęs? Jis man buvo viskas! Taip nesąžininga! Taip nesąžininga!“.
Pagaliau susėmiau save į rankas ir pradėjau vykdyti dėdės man duotą instrukciją. Aš paskambinau pastoriui, graboriui, išrinkau karstą, išsiunčiau telegramas ir viską paruošiau laidotuvėms. Dėdė Džonas niekada nesakė savo giminaičiams, kad jis paliko Romos katalikų bažnyčią, nes žinojo, kad jie jo nesupras ir atstums. Aišku, kai jie tai sužinojo, į laidotuves neatvažiavo nė vienas giminaitis ir net neatsiuntė gėlių. Žmonės iš sekmininkų bažnyčios žinojo apie tai, kaip aš buvau prisirišusi prie dėdės Džono, ir todėl jie su manimi pasilikdavo mano namuose ilgas šešias savaites. Kai jiems reikėdavo eiti namo, jie nuvesdavo mane į maisto prekių parduotuvę ir sakydavo:“Imk, ko tau reikia“, ir viską apmokėdavo.
Gimimas iš aukšto
Praėjus septyniems mėnesiams po dėdės Džono mirties, aš paprašiau daktaro, kad jis mane išrašytų, kad aš galėčiau grįžti prie darbo. Labai nemėgau būti priklausoma nuo kitų ir labai norėjau pati save išlaikyti. Aš išvažiavau į kaimyninę valstiją ir ten išlaikiau medicinos sesers egzaminą. Greitai mane priėmė į darbą į didelę Romos katalikų ligoninę. Nežiūrint į karštas dėdės Džono ir kitų žmonių maldas, aš vis dar buvau neišgelbėta. Trejus metus ten dirbau ir galėjau išlaikyti save. Koks tai nuostabus jausmas po tiek laiko ligų ir priklausymo nuo kitų. Kada ligoninėje vieną moterį – pamokslininkę iš „Dievo asamblėjos“ bažnyčios - ruošė operacijai, aš buvau paskirta kaip medicinos sesuo prižiūrėti ją. Kai ji pabudo po operacijos, ji pradėjo šlovinti Viešpatį, kad išsaugojo jai gyvybę ir paprašė manęs perskaityti iš Biblijos vieną ištrauką. Aš pradėjau drebėti, nes man, kaip katalikų vienuolei, buvo griežtai draudžiama skaityti Bibliją. Bet aš buvau priversta Bibliją skaityti dešimt dienų, kol ji buvo ligoninėje. Po to mane dar paskyrė prižiūrėti ją namuose.
Kai jau ji galėjo vaikščioti, aš ją lydėdavau į jos bažnyčią, kuri buvo mieto centre. Mane mokė, kad visi tie, kurie yra ne katalikai, yra eretikai ir todėl aš sėdėdavau pačiam salės gale ir kraštinėje kėdėje. Kadangi aš su ja bažnyčią lankydavau kiekvieną vakarą, mano darbdavė- pamokslininkė padovanojo Bibliją ir namuose aš įpratau kiekvieną dieną nusileisti į rūsį ir skaityti. Pagaliau aš parpuoliau ant kelių ir pasakiau: „Dieve, jeigu tu esi, atsiverk man. Daug naktų aš skaičiau Bibliją ir ne vieną naktį eidavau gerokai po vidurnakčio.
Vieną kartą aš sapne įkritau į degantį ežerą ir rėkdama prabudau. Mano darbdavė paaiškino man, kad Dievas nori parodyti, kad aš esu pražuvusi ir turiu atsiprašyti Viešpaties už savo nuodėmes ir paprašyti, kad Jėzus įeitų į mano širdį. Puoliau ant kelių ir maldavau Dievą, kad išsaugotų gyvybę man, kol aš gausiu išgelbėjimą.
Vieną kartą aš ėjau į bažnyčią ir jaučiausi labai nelaiminga. Pamokslininkas atsistojo, kad skaitytų savo tekstą, bet aš jau daugiau negalėjau kentėti. Aš pašokau iš savo vietos ir greitai tekina nubėgau prie altoriaus ir verkdama kartodama kelis kartus: „Aš nenoriu į pragarą! O Dieve, pasigailėk manęs, aš nenoriu į pragarą!“ nukritau ten kaip beformė krūva ir verkiau išpažindama visas savo supuvusias neapykantos nuodėmes, piktas mintis ir veiksmus. Aš išpyliau visą tai lauk, nekreipdama jokio dėmesio, ar kas nors tai mato.
Koks tai buvo nuostabus gaivumas ir apsivalymas, po to, kai aš pasimeldžiau ir gavau atleidimą. Dievas Jėzus įėjo į mano širdį ir atnešė man visišką išgelbėjimą ir nemokamai. Tik tie, kas jautė gimimą iš aukšto ir buvo išpirkti iš priešo rankų Jėzaus Kristaus krauju, gali suprasti antgamtinę šlovę, palengvėjimą ir džiaugsmą, kurie užplūdo mano esybę tą nuostabų vakarą.
Evangelija
Dėdė Džonas pradėjo man pasakoti, kaip jo kaimynai katalikai gavo išgelbėjimą. Tai radikaliai pakeitė jų šeimą, ypač tėvą, kuris smarkiai gėrė ir mušė savo žmoną ir vaikus. Kada mirė mano teta, jie taip smarkiai palaikė dėdę ir daug jam padėjo, kad jis nuėjo su jais į sekmininkų bažnyčios tarnavimą. Iki šešiasdešimt septynių metų mano dėdė katalikas niekada gyvenime nebuvo peržengęs kitos bažnyčios slenksčio. Tarnavimas jį labai palietė ir ypač jam patiko jauni žmonės, kurie kardinaliai skyrėsi nuo tų pasaulietiškų jaunų žmonių katalikų bažnyčioje.
Apsilankęs dar keletą kartų, toje sekmininkų bažnyčioje vieną kartą jis pašoko iš savo vietos ir atbėgo į priekinę bažnyčios dalį rėkdamas: „Dieve mano, aš pražuvęs, aš pražuvęs, aš pražuvęs“... Jis buvo garsus verslininkas ir kai jis įtikėjo, jis sukėlė didelį sąmyšį. Po to jis gavo krikštą Šventąja Dvasia.
Bevaikis našlys pažadėjo visą save atiduoti Viešpačiui ir visą savo turtą.
Kada jis baigė visą šitą keistą pasakojimą, aš pagalvojau, kad seniui su protu negerai. Tuo tarpu aš vis tiek neturėjau kur kitur eiti, todėl sėdėjau, tylėjau ir nieko nesakiau. Tą vakarą aš išgirdau kaip jis meldžiasi už mane ir dar kitą rytą. Kiekvieną kartą jis prašė Viešpaties išgelbėti mane. Tai tęsėsi vakarais iki pat jo mirties. Buvau labai ligota, todėl dėdė mane paguldė į ligoninę ir apmokėjo visas sąskaitas, prižiūrėjo mane, maitino ir rengė. Po to, kai aš grįžau, mano dėdė labai susirgo ir gydytojas pasakė, kad jį reikia paguldyti į ligoninę. Aš maldavau gydytoją, kad jis leistų man prižiūrėti savo giminaitį namuose. Tai buvo mano šansas atsidėkoti jam už jo gerumą man. Daktaras sutiko, bet jam vis tiek darėsi vis blogiau ir blogiau.
Dėdės mirtis
Po kelių dienų mano dėdė pašaukė manę ir pasakė: „Brangioji, aš išeinu pas Tėvą namo, kad toliau gyvenčiau su Viešpačiu. Aš noriu paprašyti tavęs, kad tu paskambintum tėvui ir pasakytum, kad mano laidotuvės bus šioje bažnyčioje. Jis pasakė man kokį ir graborių pakviesti, paaiškino kokios turi būti laidotuvės. Aš buvau apstulbus ir netikėjau savo ausim, o jis tiesiog šypsojosi žiūrėdamas man į veidą ir, užmerkęs akis, išėjo.
Kai aš supratau, kad jis mirė, mane užliejo siaubingos sielvarto bangos. Šitas žmogus buvo man viskas, ką aš turėjau brangaus šitame gyvenime. Aš pasijaučiau taip, kad atrodė iš manęs atėmė patį brangiausią, ką aš turėjau. Aš kritau ant negyvo kūno ir isteriškai rėkdama verkiau “Dieve, jeigu tu esi, kodėl tu paėmei jį iš manęs? Jis man buvo viskas! Taip nesąžininga! Taip nesąžininga!“.
Pagaliau susėmiau save į rankas ir pradėjau vykdyti dėdės man duotą instrukciją. Aš paskambinau pastoriui, graboriui, išrinkau karstą, išsiunčiau telegramas ir viską paruošiau laidotuvėms. Dėdė Džonas niekada nesakė savo giminaičiams, kad jis paliko Romos katalikų bažnyčią, nes žinojo, kad jie jo nesupras ir atstums. Aišku, kai jie tai sužinojo, į laidotuves neatvažiavo nė vienas giminaitis ir net neatsiuntė gėlių. Žmonės iš sekmininkų bažnyčios žinojo apie tai, kaip aš buvau prisirišusi prie dėdės Džono, ir todėl jie su manimi pasilikdavo mano namuose ilgas šešias savaites. Kai jiems reikėdavo eiti namo, jie nuvesdavo mane į maisto prekių parduotuvę ir sakydavo:“Imk, ko tau reikia“, ir viską apmokėdavo.
Gimimas iš aukšto
Praėjus septyniems mėnesiams po dėdės Džono mirties, aš paprašiau daktaro, kad jis mane išrašytų, kad aš galėčiau grįžti prie darbo. Labai nemėgau būti priklausoma nuo kitų ir labai norėjau pati save išlaikyti. Aš išvažiavau į kaimyninę valstiją ir ten išlaikiau medicinos sesers egzaminą. Greitai mane priėmė į darbą į didelę Romos katalikų ligoninę. Nežiūrint į karštas dėdės Džono ir kitų žmonių maldas, aš vis dar buvau neišgelbėta. Trejus metus ten dirbau ir galėjau išlaikyti save. Koks tai nuostabus jausmas po tiek laiko ligų ir priklausymo nuo kitų. Kada ligoninėje vieną moterį – pamokslininkę iš „Dievo asamblėjos“ bažnyčios - ruošė operacijai, aš buvau paskirta kaip medicinos sesuo prižiūrėti ją. Kai ji pabudo po operacijos, ji pradėjo šlovinti Viešpatį, kad išsaugojo jai gyvybę ir paprašė manęs perskaityti iš Biblijos vieną ištrauką. Aš pradėjau drebėti, nes man, kaip katalikų vienuolei, buvo griežtai draudžiama skaityti Bibliją. Bet aš buvau priversta Bibliją skaityti dešimt dienų, kol ji buvo ligoninėje. Po to mane dar paskyrė prižiūrėti ją namuose.
Kai jau ji galėjo vaikščioti, aš ją lydėdavau į jos bažnyčią, kuri buvo mieto centre. Mane mokė, kad visi tie, kurie yra ne katalikai, yra eretikai ir todėl aš sėdėdavau pačiam salės gale ir kraštinėje kėdėje. Kadangi aš su ja bažnyčią lankydavau kiekvieną vakarą, mano darbdavė- pamokslininkė padovanojo Bibliją ir namuose aš įpratau kiekvieną dieną nusileisti į rūsį ir skaityti. Pagaliau aš parpuoliau ant kelių ir pasakiau: „Dieve, jeigu tu esi, atsiverk man. Daug naktų aš skaičiau Bibliją ir ne vieną naktį eidavau gerokai po vidurnakčio.
Vieną kartą aš sapne įkritau į degantį ežerą ir rėkdama prabudau. Mano darbdavė paaiškino man, kad Dievas nori parodyti, kad aš esu pražuvusi ir turiu atsiprašyti Viešpaties už savo nuodėmes ir paprašyti, kad Jėzus įeitų į mano širdį. Puoliau ant kelių ir maldavau Dievą, kad išsaugotų gyvybę man, kol aš gausiu išgelbėjimą.
Vieną kartą aš ėjau į bažnyčią ir jaučiausi labai nelaiminga. Pamokslininkas atsistojo, kad skaitytų savo tekstą, bet aš jau daugiau negalėjau kentėti. Aš pašokau iš savo vietos ir greitai tekina nubėgau prie altoriaus ir verkdama kartodama kelis kartus: „Aš nenoriu į pragarą! O Dieve, pasigailėk manęs, aš nenoriu į pragarą!“ nukritau ten kaip beformė krūva ir verkiau išpažindama visas savo supuvusias neapykantos nuodėmes, piktas mintis ir veiksmus. Aš išpyliau visą tai lauk, nekreipdama jokio dėmesio, ar kas nors tai mato.
Koks tai buvo nuostabus gaivumas ir apsivalymas, po to, kai aš pasimeldžiau ir gavau atleidimą. Dievas Jėzus įėjo į mano širdį ir atnešė man visišką išgelbėjimą ir nemokamai. Tik tie, kas jautė gimimą iš aukšto ir buvo išpirkti iš priešo rankų Jėzaus Kristaus krauju, gali suprasti antgamtinę šlovę, palengvėjimą ir džiaugsmą, kurie užplūdo mano esybę tą nuostabų vakarą.
Susitikimas su katalikų kunigais
Mano draugė palydėjo mane į telegrafo stotį ir išsiunčiau savo tėvui telegramą, kurioje pranešiau jam, kad aš jau nebe katalikė, kadangi šlovingai buvau išgelbėta, kai išpažinau visas savo nuodėmes ir priėmiau Jėzų Kristų į savo širdį kaip asmeninį savo išgelbėtoją.
Trims dienoms praėjus pasižiūrėjau pro langą, nes prie namo įėjimo sucypė ir sustojo automobilis. Iš mašinos išlipo ir pradėjo judėti link namo mano tėvas ir du katalikų kunigai. Išsigandusi nubėgau į virtuvę pas savo draugę ir pasakiau jai, kad jie atvažiavo paimti manęs. O ji ramiai man pasakė, kad eičiau atidaryčiau duris ir pakviesčiau juos čionai. Ji man pasakė, jog kadangi aš dabar išgelbėta, man nėra ko bijoti.
Aš padariau taip, kaip ji sakė ir palydėjau juos į svetainę. Tėtis iš karto išpyškino: "Šarlote, mes atvažiavome tave parvežti į namus. Aš skeptiškai jam atsakiau, kad nesiruošiu su juo važiuoti namo. Aš lieku čia ir toliau lankysiu bažnyčią kur aš gavau išgelbėjimą. Aš noriu sužinoti daugiau apie Dievą ir Jėzaus Kristaus evangeliją. Jie faktiškai galvojo, kad aš dar tas pats mechaninis robotas, kuriam praplovė smegenis ir kad jie gali mane vėl grąžinti į moterų vienuolyną.
Mano tėvas atrodė kaip pamišęs ir pasakė: "Šarlote, tu iš proto išėjai mes važiavome 1050 km, kad tave parvežtume namo". Po to, kai aš vėl labai griežtai ir tvirtai pasakiau tėvui, kad nežiūrint į jokias sąlygas aš nesiruošiu grįžti su jais namo, tada vyresnis iš kunigų pašoko ant kojų. Jis pradėjo piktai šauti ant manęs : "Tu be abejo žinai ir supranti, ką tu padarei! Tu prakeikei savo sielą ir visą savo gyvenimą praleisi pragare! Vieną gražią dieną tu atšliauši atgal į šventą Romos katalikų bažnyčią ant rankų ir kelių ir maldausi, kad tau skaitytų novenas (novena – tradicinė katalikų maldos praktika skaityti maldas devynias dienas iš eilės – vertėjo pastaba). Vieną gražią dieną tu užsinorėsi ateiti pas kunigą išpažinties ir gauti nuodėmių atleidimą, dėl tavo baisių nuodėmių.
Aš nusprendžiau, kad man užteks jo nesąmonių ir grasinimų. Aš ištiesiau jam savo Bibliją ir mečiau iššūkį: "Jeigu jūs sugebėsite Biblijoje rasti nors vieną eilutę, kur aš privalau išpažinti savo nuodėmes žmogui, aš čia pat iš karto klaupiuosi prieš jus ant kelių ir šliaužiu atgal į Romos katalikų bažnyčią".
Jo veidas paraudonavo iš pykčio ir jis griebė mano Bibliją man iš rankų ir sviedė ant žemės. Jis atsistojo koja ant mano Biblijos ir pradėjo suktis ant jos plėšydamas ją. Jeigu jis būtų atsistojęs ant mano veido, jis man būtų padaręs žymiai mažiau skausmo, negu dabar. Šios Biblijos dėka aš radau tiesą ir užtikrintumą išgelbėjime.
Jeigu katalikų kunigai turėtų valdžia savo rankose, tai jie pereitų visus iki vieno namus, atimtų visas biblijas, apipiltų jas benzinu ir jas sudegintų. Kada jie ateina į valdžią, Biblija tampa uždrausta.
Šventikas pradėjo kalbėti mano adresu Romos katalikų prakeikimus, atskyrimui manęs nuo Katalikų bažnyčios todėl, kad aš nešiojau šventą drabužį ir išdrįsau jį nusiimti. Pradžioje jis prakeikė mano akis, kad jos išpus ir iškris iš mano galvos. Aš puoliau baisiai isteriškai verti, todėl kad aš dar blogai žinojau ko moko biblija. Kai aš bėgau iš vienuolyno mano kairės akies regėjimas buvo tik 4 procentai o kitos - 8 procentai. Praktiškai aš buvau akla dėl demonų vedamos Motinėlės nuodėmingo ir paleistuvingu elgesio su manimi, todėl manę šitas prakeikimas mane labai išgąsdino.
O to šventikas prakeikė kiekvieną mano gyvybiškai svarbų organą, kad lervos suėstų šiuos organus. Jis garsiai burbėjo:
"Visagalio Dievo valdžia, Tėvo, sūnaus ir Šv. Dvasios ir šventų kanonų ir viso, kas nesuteršta. Mergelės Marijos ir Dievo motinos ir visų apaštalų, evangelistų ir nekaltų šventųjų, kurie kaip ėriukai verti giedoti naujas giesmes ir visų šventų kankinių ir šventų nuodėmklausių ir visų šventų tarnaičių (t. y. vienuolių ir seserų) Dievo ir visų šventųjų išrinktų Viešpaties, mes atskiriame Šarlotę nuo Romos katalikų bažnyčios slenksčio, taip kad ji kankinsis amžinuose varguose per amžius ir ugnis, kuri dega, niekada neužges.
Tegul Dievas tėvas, kuris sutvėrė žmogų, prakeikia ją : tegul Dievo sūnus, kuris kentėjo už ją, prakeikia ją, tegul Šv. Dvasia, kuri mums duota per krikštą, prakeikia ją, tegul Šv. kryžius ant kurio nužengė Kristus, triumfuodamas prieš savo priešus. prakeikia ją, tegul švenčiausioji Dievo motina, amžinoji mergelė Marija, prakeikia ją, tegul Šv. Mykolas, šventų sielų saugotojas, prakeikia ją, tegul visi angelai ir archangelai, pradžios ir valdžios ir visa kareivija prakeikia ją, tegul visi verti gyriaus patriarchai ir pranašai prakeikia ją, tegul šv. Jonas krikštytojas, Kristaus krikštytojas ir šv. Petras, šv. Paulius , šv. Andrius ir visi Kristaus apaštalai kartu su kitais mokiniais, netgi keturi evangelistai, kurie savo pamokslavimu apvertė pasaulį, prakeikia ją.
Tegul dalyviai ir išpažinties priėmėjai, kurie savo gerais darbais įtiko Dievui, prakeikia ją, tegul chorai šventų Dievo tarnaičių (vienuolių ir seserų ), kurios dėl Kristaus atsižadėjo smerktinos pasaulio tuštybės, prakeikia ją, tegul viso pasaulio šventieji, nuo pasaulio pradžios per amžių amžius mylimi Dievo, prakeikia ją, tegul žemė ir dangus ir kas juose šventa, prakeikia ją.
Tegul ji būna prakeikta visur, kur tik ji eis, ar ji namuose, ar laukuose, ar kelyje, ar ji miške, ar vandenyje, ar bažnyčioje tegul būna prakeiktas jos gyvenimas, tegul ji būna prakeikta valgydama, gerdama, alkanume ir troškulį, pasninkavimo metu, miegant ar snaudžiant, esant budriai, einant, gulint, sėdint, stovint darbe ir poilsio metu.
Visa tai buvo pasakyta lotynų kalba ir kai kurie prakeikimai buvo tokie šlykštūs, kad net nepadoru kartoti juos. Žinoma, visa tai atėjo iš pragaro bedugnės. O kitos praleistos šio purvino prakeikimo dalys, buvo labai lengvai ir įprastai „šventai“ ištartos Romos katalikų kunigo.
Prakeikimai tęsėsi; "Tegul ji būna prakeikta visuose savo kūno nariuose, tegul ji būna prakeikta iš išorės ir iš vidaus, tegul ji būna prakeikta savo galvos plaukuose, te prakeiktos būna jos smegenys, tebūna prakeiktas galvos viršus, smilkiniai, kakta, ausys, abu antakiai, abu žandai, abu žandikauliai, abi šnervės, dantys – kandantys kramtantys, gerklė, abu riešai, rankos, pirštai, krūtinė, širdis ir visi vidaus organai įkaitant ir skrandį, inkstai klubai, keliai, kirkšnys, pėdos ir tonzilės.
Tegul ji būna prakeikta nuo galvos viršaus iki kojų pėdų apačios, tenebūna nieko sveiko joje, tegul Jėzus Kristus sūnus gyvojo Dievo prakeikia ją visa savo šventa jėga ir galybe (paskutinis prakeikimas man atnešė didžiausią skausmą, negu visi kiti)".
Per visą šitą prakeiksmų ir kaltinimų tirada, mano vargšas tėvas stovėjo kaip išblyškusi tyli statula. Jis buvo pilnai surištas tradicijų tamsos, prietarais ir Romos katalikybės savivale. Kada kunigas baigė visus savo kaltinimus, aš isteriškai verkiau ir drebėjau iš baimės. Atsiminkite - dar buvau kūdikis Kristuje ir nebuvau išlaisvinta iš siaubingų baimių, kurios buvo užaugintos, per ilgus kankinimų ir spaudimų metus, Romos katalikų bažnyčioje.
Mano draugė palydėjo mane į telegrafo stotį ir išsiunčiau savo tėvui telegramą, kurioje pranešiau jam, kad aš jau nebe katalikė, kadangi šlovingai buvau išgelbėta, kai išpažinau visas savo nuodėmes ir priėmiau Jėzų Kristų į savo širdį kaip asmeninį savo išgelbėtoją.
Trims dienoms praėjus pasižiūrėjau pro langą, nes prie namo įėjimo sucypė ir sustojo automobilis. Iš mašinos išlipo ir pradėjo judėti link namo mano tėvas ir du katalikų kunigai. Išsigandusi nubėgau į virtuvę pas savo draugę ir pasakiau jai, kad jie atvažiavo paimti manęs. O ji ramiai man pasakė, kad eičiau atidaryčiau duris ir pakviesčiau juos čionai. Ji man pasakė, jog kadangi aš dabar išgelbėta, man nėra ko bijoti.
Aš padariau taip, kaip ji sakė ir palydėjau juos į svetainę. Tėtis iš karto išpyškino: "Šarlote, mes atvažiavome tave parvežti į namus. Aš skeptiškai jam atsakiau, kad nesiruošiu su juo važiuoti namo. Aš lieku čia ir toliau lankysiu bažnyčią kur aš gavau išgelbėjimą. Aš noriu sužinoti daugiau apie Dievą ir Jėzaus Kristaus evangeliją. Jie faktiškai galvojo, kad aš dar tas pats mechaninis robotas, kuriam praplovė smegenis ir kad jie gali mane vėl grąžinti į moterų vienuolyną.
Mano tėvas atrodė kaip pamišęs ir pasakė: "Šarlote, tu iš proto išėjai mes važiavome 1050 km, kad tave parvežtume namo". Po to, kai aš vėl labai griežtai ir tvirtai pasakiau tėvui, kad nežiūrint į jokias sąlygas aš nesiruošiu grįžti su jais namo, tada vyresnis iš kunigų pašoko ant kojų. Jis pradėjo piktai šauti ant manęs : "Tu be abejo žinai ir supranti, ką tu padarei! Tu prakeikei savo sielą ir visą savo gyvenimą praleisi pragare! Vieną gražią dieną tu atšliauši atgal į šventą Romos katalikų bažnyčią ant rankų ir kelių ir maldausi, kad tau skaitytų novenas (novena – tradicinė katalikų maldos praktika skaityti maldas devynias dienas iš eilės – vertėjo pastaba). Vieną gražią dieną tu užsinorėsi ateiti pas kunigą išpažinties ir gauti nuodėmių atleidimą, dėl tavo baisių nuodėmių.
Aš nusprendžiau, kad man užteks jo nesąmonių ir grasinimų. Aš ištiesiau jam savo Bibliją ir mečiau iššūkį: "Jeigu jūs sugebėsite Biblijoje rasti nors vieną eilutę, kur aš privalau išpažinti savo nuodėmes žmogui, aš čia pat iš karto klaupiuosi prieš jus ant kelių ir šliaužiu atgal į Romos katalikų bažnyčią".
Jo veidas paraudonavo iš pykčio ir jis griebė mano Bibliją man iš rankų ir sviedė ant žemės. Jis atsistojo koja ant mano Biblijos ir pradėjo suktis ant jos plėšydamas ją. Jeigu jis būtų atsistojęs ant mano veido, jis man būtų padaręs žymiai mažiau skausmo, negu dabar. Šios Biblijos dėka aš radau tiesą ir užtikrintumą išgelbėjime.
Jeigu katalikų kunigai turėtų valdžia savo rankose, tai jie pereitų visus iki vieno namus, atimtų visas biblijas, apipiltų jas benzinu ir jas sudegintų. Kada jie ateina į valdžią, Biblija tampa uždrausta.
Šventikas pradėjo kalbėti mano adresu Romos katalikų prakeikimus, atskyrimui manęs nuo Katalikų bažnyčios todėl, kad aš nešiojau šventą drabužį ir išdrįsau jį nusiimti. Pradžioje jis prakeikė mano akis, kad jos išpus ir iškris iš mano galvos. Aš puoliau baisiai isteriškai verti, todėl kad aš dar blogai žinojau ko moko biblija. Kai aš bėgau iš vienuolyno mano kairės akies regėjimas buvo tik 4 procentai o kitos - 8 procentai. Praktiškai aš buvau akla dėl demonų vedamos Motinėlės nuodėmingo ir paleistuvingu elgesio su manimi, todėl manę šitas prakeikimas mane labai išgąsdino.
O to šventikas prakeikė kiekvieną mano gyvybiškai svarbų organą, kad lervos suėstų šiuos organus. Jis garsiai burbėjo:
"Visagalio Dievo valdžia, Tėvo, sūnaus ir Šv. Dvasios ir šventų kanonų ir viso, kas nesuteršta. Mergelės Marijos ir Dievo motinos ir visų apaštalų, evangelistų ir nekaltų šventųjų, kurie kaip ėriukai verti giedoti naujas giesmes ir visų šventų kankinių ir šventų nuodėmklausių ir visų šventų tarnaičių (t. y. vienuolių ir seserų) Dievo ir visų šventųjų išrinktų Viešpaties, mes atskiriame Šarlotę nuo Romos katalikų bažnyčios slenksčio, taip kad ji kankinsis amžinuose varguose per amžius ir ugnis, kuri dega, niekada neužges.
Tegul Dievas tėvas, kuris sutvėrė žmogų, prakeikia ją : tegul Dievo sūnus, kuris kentėjo už ją, prakeikia ją, tegul Šv. Dvasia, kuri mums duota per krikštą, prakeikia ją, tegul Šv. kryžius ant kurio nužengė Kristus, triumfuodamas prieš savo priešus. prakeikia ją, tegul švenčiausioji Dievo motina, amžinoji mergelė Marija, prakeikia ją, tegul Šv. Mykolas, šventų sielų saugotojas, prakeikia ją, tegul visi angelai ir archangelai, pradžios ir valdžios ir visa kareivija prakeikia ją, tegul visi verti gyriaus patriarchai ir pranašai prakeikia ją, tegul šv. Jonas krikštytojas, Kristaus krikštytojas ir šv. Petras, šv. Paulius , šv. Andrius ir visi Kristaus apaštalai kartu su kitais mokiniais, netgi keturi evangelistai, kurie savo pamokslavimu apvertė pasaulį, prakeikia ją.
Tegul dalyviai ir išpažinties priėmėjai, kurie savo gerais darbais įtiko Dievui, prakeikia ją, tegul chorai šventų Dievo tarnaičių (vienuolių ir seserų ), kurios dėl Kristaus atsižadėjo smerktinos pasaulio tuštybės, prakeikia ją, tegul viso pasaulio šventieji, nuo pasaulio pradžios per amžių amžius mylimi Dievo, prakeikia ją, tegul žemė ir dangus ir kas juose šventa, prakeikia ją.
Tegul ji būna prakeikta visur, kur tik ji eis, ar ji namuose, ar laukuose, ar kelyje, ar ji miške, ar vandenyje, ar bažnyčioje tegul būna prakeiktas jos gyvenimas, tegul ji būna prakeikta valgydama, gerdama, alkanume ir troškulį, pasninkavimo metu, miegant ar snaudžiant, esant budriai, einant, gulint, sėdint, stovint darbe ir poilsio metu.
Visa tai buvo pasakyta lotynų kalba ir kai kurie prakeikimai buvo tokie šlykštūs, kad net nepadoru kartoti juos. Žinoma, visa tai atėjo iš pragaro bedugnės. O kitos praleistos šio purvino prakeikimo dalys, buvo labai lengvai ir įprastai „šventai“ ištartos Romos katalikų kunigo.
Prakeikimai tęsėsi; "Tegul ji būna prakeikta visuose savo kūno nariuose, tegul ji būna prakeikta iš išorės ir iš vidaus, tegul ji būna prakeikta savo galvos plaukuose, te prakeiktos būna jos smegenys, tebūna prakeiktas galvos viršus, smilkiniai, kakta, ausys, abu antakiai, abu žandai, abu žandikauliai, abi šnervės, dantys – kandantys kramtantys, gerklė, abu riešai, rankos, pirštai, krūtinė, širdis ir visi vidaus organai įkaitant ir skrandį, inkstai klubai, keliai, kirkšnys, pėdos ir tonzilės.
Tegul ji būna prakeikta nuo galvos viršaus iki kojų pėdų apačios, tenebūna nieko sveiko joje, tegul Jėzus Kristus sūnus gyvojo Dievo prakeikia ją visa savo šventa jėga ir galybe (paskutinis prakeikimas man atnešė didžiausią skausmą, negu visi kiti)".
Per visą šitą prakeiksmų ir kaltinimų tirada, mano vargšas tėvas stovėjo kaip išblyškusi tyli statula. Jis buvo pilnai surištas tradicijų tamsos, prietarais ir Romos katalikybės savivale. Kada kunigas baigė visus savo kaltinimus, aš isteriškai verkiau ir drebėjau iš baimės. Atsiminkite - dar buvau kūdikis Kristuje ir nebuvau išlaisvinta iš siaubingų baimių, kurios buvo užaugintos, per ilgus kankinimų ir spaudimų metus, Romos katalikų bažnyčioje.
Vandens krikštas
Tai atsitiko 1946 m. Mano tėvas ir tie du kunigai išėjo iš mano namų, o aš likau su sudaužyta širdimi. Aš tiesiog buvau paskendusi emociniam šoke, bet tą vakarą aš ėjau su savo paciente į bažnyčios prabudimo tarnavimą. Pamokslas buvo apie vandens krikštą. Man visa tai buvo nauja ir aš paprašiau pastoriaus, kad jis man išrinktų iš Biblijos visas vietas, kuriose rašoma apie vandens krikštą.
Aš norėjau žinoti tiesą, nes aš atėjau iš grubaus paklydimo ir aš būtinai turėjau įsitikinti, kad Biblija apie tai kalba. Kai aš grįžau namo iš karto nusileidau į rūsį ir pradėjau skaityti Bibliją ir meldžiau Viešpatį, kad jis man atmerktų akis ir paaiškintų visas šias vietas. Per visą naktį aš skaičiau ir studijavau, meldžiausi ir ryte jau žinojau, kad man reikia vandens krikšto, nes to moko Biblija.
Kitą vakarą vėl nėjau į sekmininkų bažnyčią, po to aš buvau pakrikštyta lediniame Misisipės vandenyje.
Kai aš išėjau iš vandens, daugelis mano negalių, skausmų ir ligų stebuklingu būdu išnyko iš mano kūno.
Krikštas Šventąją Dvasia
Vėliau sužinojau apie krikštą Šventąją Dvasia. Aš vėl paprašiau ir gavau visas vietas iš Biblijos apie Šventąją Dvasią. Aš vėl panirau į savo rūsį skaityti Bibliją ir mokytis, ko moko Biblija.
Pas mus į namus dar kartą atėjo septyni kunigai, meluodami, žiūrėdami ir gąsdindami mane. Po jų išėjimo aš praverkiau visą dieną, net mano veidas sutino ir akys paraudonavo.
Tai atsitiko 1946 m. Mano tėvas ir tie du kunigai išėjo iš mano namų, o aš likau su sudaužyta širdimi. Aš tiesiog buvau paskendusi emociniam šoke, bet tą vakarą aš ėjau su savo paciente į bažnyčios prabudimo tarnavimą. Pamokslas buvo apie vandens krikštą. Man visa tai buvo nauja ir aš paprašiau pastoriaus, kad jis man išrinktų iš Biblijos visas vietas, kuriose rašoma apie vandens krikštą.
Aš norėjau žinoti tiesą, nes aš atėjau iš grubaus paklydimo ir aš būtinai turėjau įsitikinti, kad Biblija apie tai kalba. Kai aš grįžau namo iš karto nusileidau į rūsį ir pradėjau skaityti Bibliją ir meldžiau Viešpatį, kad jis man atmerktų akis ir paaiškintų visas šias vietas. Per visą naktį aš skaičiau ir studijavau, meldžiausi ir ryte jau žinojau, kad man reikia vandens krikšto, nes to moko Biblija.
Kitą vakarą vėl nėjau į sekmininkų bažnyčią, po to aš buvau pakrikštyta lediniame Misisipės vandenyje.
Kai aš išėjau iš vandens, daugelis mano negalių, skausmų ir ligų stebuklingu būdu išnyko iš mano kūno.
Krikštas Šventąją Dvasia
Vėliau sužinojau apie krikštą Šventąją Dvasia. Aš vėl paprašiau ir gavau visas vietas iš Biblijos apie Šventąją Dvasią. Aš vėl panirau į savo rūsį skaityti Bibliją ir mokytis, ko moko Biblija.
Pas mus į namus dar kartą atėjo septyni kunigai, meluodami, žiūrėdami ir gąsdindami mane. Po jų išėjimo aš praverkiau visą dieną, net mano veidas sutino ir akys paraudonavo.
Aš supratau, kokie gali būti stiprūs ir įsikabinantys seni sieliniai ryšiai su demoniškai religine sistema. Atminkite, kad aš į šiuos religinius spąstus buvau pakliuvusi nuo pat gimimo ir persisunkiau kiaurai šia jėga, kuri maitina šitą piktą sistemą. Tą vakarą aš nenorėjau būti bažnyčioje, bet vis tiek nuėjau. Pamokslo tema buvo Kristaus nukryžiavimas ant kryžiaus ir tai atmušė mano norą eiti ten.
Aš norėjau pabūti mašinoje, kieme, bet moteris, kurią lydėjau ir kuri buvo su manimi, paprašė mane eiti į vidų. Aš buvau išmokyta bijoti kryžiaus ir nekenčiau jo. Siaubingi atsiminimai apie baisius kankinimus, piktnaudžiavimus ir pergyvenimus, buvo susieti su grubiu ir krauju persunktu kryžiumi vienuolyno kankinimo kamerose. Kiek kartų aš susigūždavau ir vaitodavau eilinio plakimo rimbais metu, kai Motinėlė uždėdavo ant mano traumuotos, ligotos galvos metalinį erškėčių vainiką. O to ant mano išvagotų rimbais kruvinų pečių man uždėdavo 2,5metrų netašytą medinį kryžių ir aš turėjau jį nešioti po kamera tol, kol nenugriūdavau. Aš buvau tokia silpna, kad niekada ilgai nepaeidavau.
Vienuolyne buvo dar viena baisi kamera antrame aukšte po žeme, kur aš buvau priversta gulėti ant purvinos kryžiaus formos žemės, nejudant tris dienas ir tris naktis, be vandens ir maisto. Tuo tarpu toje kameroje buvo kunigai, vienuolės ir motinėlė, kurie pastoviai mindė mano kūną vaikščiodami per mano kūną ten ir atgal. Šitas skausmingas ir žeminantis išbandymas turėjo mane išmokyti paklusnumo ir nuolankumo ir sudaužyti išdidumą. Nenuostabu, kodėl aš krūptelėjau, atšokau išgirdusi apie kryžių.
Bet kai aš paklausiau pamokslą apie tai, ką sako Bibliją apie kryžiaus reikšmę, tai jis prieš mane nušvito visai kitoje šviesoje. Aš patyriau palaimą, kai apie kryžių buvo išdėstytos Biblijos vietos. Tuo metu, kai buvo aiškinama ta vieta, kai Romos kareivis perdūrė Jėzaus šoną, aš raudojau iš realybės suvokimo apie kruviną auką, kurią Jėzus atnešė dėl manęs. Kai buvo kvietimas, aš puoliau ant kelių ir prašiau Šventosios Dvasios krikšto.
Nors aš visada skausmingai jutau savo iškankintą, nuvargusį kūną, prastą išvaizdą ir plaukų nebuvimą, tuo metu manęs tai visiškai nejaudino - nei plaukų nebuvimas, nei suknelė, visiškai niekas. Galų gale aš išsitiesiau gulsčia ant purvinų grindų ir verkiau visą valandą. Daug, daug begėdiškų dalykų išėjo iš mano širdies tuo ieškojimų laikotarpiu. Dievas giliai dirbo su manimi, kai aš prieš Jį padėjau visą savo šeimą – brolį, pašventintą į kunigų luomą, gimdytojus, seseris ir kitus brolius. Aš paprašiau Dievo išgelbėti juos bet kokia kaina.
Grįžusi aš nusileidau į rūsį, pabūti viena su Viešpačiu. Ten aš visą naktį šokau prieš Dievą. Kitą rytą, kai šeimininkė nusileido pasižiūrėti, ji paklausė manęs ar aš ne alkana, bet aš natūraliai praradau apetito jausmą. Kiekvieną kartą, kai aš bandydavau jai atsakyti, aš kalbėdavau kitomis kalbomis, kurias gavau kartu su krikštu Šventąja Dvasia, ir niekaip negalėjau kalbėti angliškai. Tai tęsėsi dvi dienas ir naktis ir aš pažadėjau Viešpačiui, kad eisiu bet kur, kur tik jis mane siųs, kad liudyčiau apie Dievo šlovę.
Vienuolyne buvo dar viena baisi kamera antrame aukšte po žeme, kur aš buvau priversta gulėti ant purvinos kryžiaus formos žemės, nejudant tris dienas ir tris naktis, be vandens ir maisto. Tuo tarpu toje kameroje buvo kunigai, vienuolės ir motinėlė, kurie pastoviai mindė mano kūną vaikščiodami per mano kūną ten ir atgal. Šitas skausmingas ir žeminantis išbandymas turėjo mane išmokyti paklusnumo ir nuolankumo ir sudaužyti išdidumą. Nenuostabu, kodėl aš krūptelėjau, atšokau išgirdusi apie kryžių.
Bet kai aš paklausiau pamokslą apie tai, ką sako Bibliją apie kryžiaus reikšmę, tai jis prieš mane nušvito visai kitoje šviesoje. Aš patyriau palaimą, kai apie kryžių buvo išdėstytos Biblijos vietos. Tuo metu, kai buvo aiškinama ta vieta, kai Romos kareivis perdūrė Jėzaus šoną, aš raudojau iš realybės suvokimo apie kruviną auką, kurią Jėzus atnešė dėl manęs. Kai buvo kvietimas, aš puoliau ant kelių ir prašiau Šventosios Dvasios krikšto.
Nors aš visada skausmingai jutau savo iškankintą, nuvargusį kūną, prastą išvaizdą ir plaukų nebuvimą, tuo metu manęs tai visiškai nejaudino - nei plaukų nebuvimas, nei suknelė, visiškai niekas. Galų gale aš išsitiesiau gulsčia ant purvinų grindų ir verkiau visą valandą. Daug, daug begėdiškų dalykų išėjo iš mano širdies tuo ieškojimų laikotarpiu. Dievas giliai dirbo su manimi, kai aš prieš Jį padėjau visą savo šeimą – brolį, pašventintą į kunigų luomą, gimdytojus, seseris ir kitus brolius. Aš paprašiau Dievo išgelbėti juos bet kokia kaina.
Grįžusi aš nusileidau į rūsį, pabūti viena su Viešpačiu. Ten aš visą naktį šokau prieš Dievą. Kitą rytą, kai šeimininkė nusileido pasižiūrėti, ji paklausė manęs ar aš ne alkana, bet aš natūraliai praradau apetito jausmą. Kiekvieną kartą, kai aš bandydavau jai atsakyti, aš kalbėdavau kitomis kalbomis, kurias gavau kartu su krikštu Šventąja Dvasia, ir niekaip negalėjau kalbėti angliškai. Tai tęsėsi dvi dienas ir naktis ir aš pažadėjau Viešpačiui, kad eisiu bet kur, kur tik jis mane siųs, kad liudyčiau apie Dievo šlovę.
Telegrama apie tėvo mirtį
Likus trims dienoms iki prabudimo tarnavimų pabaigos, man įteikė telegramą, kurioje buvo pranešta, kad mirė tėvas ir buvo parašytas laidotuvių laikas. Už tai, kad atsisakiau važiuoti namo su tėvu ir su tais dviem kunigais, tėvas mane išbraukė iš palikimo sąrašo. Aš bijojau važiuoti į laidotuves ir dar jos vyko už tūkstančio šimto kilometrų. Vis dėlto aš pasiunčiau ten gėles.
Kai motina sužinojo, kad tėvas mane išbraukė iš savo palikimo, paliepė asmeniniam bankininkui, kad man išrašytų čekį dvylikai tūkstančių iš jos lėšų. Aš net nežinojau, kad turiu pinigų, bet kai jos patikėtinis pasakė man apie tai, apsiverkiau iš džiaugsmo. Iš šitų pinigų aš galėjau nusipirkti nenaują automobilį ir medžiagos naujam paltui pasisiūti, o kitus pasidėti į banką.
Iki tos dienos, kol aš dar neišvažiavau iš miesto, sesuo Nila, jauna sekmininkų evangelistė, pakvietė manę atvažiuoti pas ją į svečius, jeigu aš kada nors būsiu Čikagos mieste. Aš pasakiau sesei Nilai, kad ruošiuosi paduoti skelbimą į laikraštį, kad parduodu savo buto baldus ir visą kitą, kas yra bute. Pirmą rytą po skelbimo pasirodymo atėjo du katalikų kunigai, bet ne tam, kad nupirktų, bet kad persekiotų ir įbaugintų. Man prireikė prigrasinti jiems, kad iškviesiu policiją, kad jie išeitų. Kitą rytą pasirodė kitas kunigas, kuris besikeikdamas bandė įbauginti buvusią vienuolę, kuri viešai nuėjo pas sekmininkus.
Aš pasamdžiau moterį, kad ji būtų mano bute iki to laiko, kol viskas nebuvo parduota. Aš surinkau savo daiktus ir išvažiavau į didelį viešbutį netoliese. Asmeniškai pažinojau šio viešbučio savininką ir įpareigojau, kad niekas manęs netrukdytų ir neateitų į mano kambarį. Jeigu norėdavau su kažkuo pasimatyti, nusileisdavau į vestibiulį pati.
Susitikimas su broliu kunigu
Vieną rytą suskambo telefonas ir man pranešė, kad mane pamatyti nori trys žmonės. Kai aš nusileidau į vestibiulį, ten manęs laukė mano brolis katalikų kunigas su savo šventu rūbu ir dvi mano seserys. Moterys pasisuko į mane nugara, o mano brolis priėjo prie manęs per vestibiulį. Mano motina buvo mirusi prieš dvi savaites nuo insulto. Iš įsiūčio jis spjaudėsi ant manęs: „Manau tu supranti, ką tu padarei!“. Jis sakė, kad aš prakeikta per amžius (todėl, kad aš radau priebėgą prie Jėzaus kojų ) ir tikrai degsiu amžinam pragare.
Jis taip pat apkaltino mane, kad aš anksčiau laiko savo motiną nuvariau į kapus. Įsivaizduokite mano motiną, kuri buvo visiška invalidė, prikaustyta prie lovos ilgus septynerius metus, o aš tuo tarpu buvau uždaryta užsienio vienuolyne! Jis riaumojo ir bėrė daug nemalonių kaltinimų ir metė man skausmingus įtarimus. Kada jis ant manęs išpylė visą savo pyktį ir pasisukęs norėjo išeiti.
Aš staiga griebiau jam už rankos ir pasakiau: „Vieną minutėlę Četai, kiek moterų tu suvedžiojai per išpažintį?“. Aš žinau apie kunigus, kurie eina į namus pas moteris, kai nebūdavo jų vyrų namuose. Jis paraudonavo ir pasižiūrėjo į manę su neapykanta akyse. Aš tęsiau: „Četai, tu kada nors buvai moterų vienuolyne? Tu kada nors buvai atėmęs mažos sesers-vienuolės nekaltybę?“.
Jis tiesiog šnypštė prakeikimus mano adresu sau po nosimi, po to neiškentęs šoko prie manęs ir visa jėga kumščiu trenkė man į veidą. Jis buvo aukštesnis, jo ūgis buvo metras aštuoniasdešimt. Jis buvo didelis žmogus, todėl nuo smūgio paakį man atsirado didelė mėlynė ir gumbas pakaušyje, nes aš kritau aukštielninka nuo smūgio. Vyras, sėdėjęs už stalo, buvo liudininkas, ir šoko ginti manęs. Jis pasakė daug baisių žodžių mano broliui ir įsakė išeiti iš viešbučio ir daugiau niekada čia nepasirodyti.
Palikau automobilį ir paltą saugykloje ir pati atsisėdau į traukinį, važiuojantį į Čikagą. Ten aš išsinuomojau viešbučio kambarį netoli tos vietos, kur vykdavo susirinkimai, kur dirbo sesuo Nila. Aš ateidavau kiekvieną vakarą, o po to jos pakviesta sutikau važiuoti su ja, aplankyti jos šeimą. Ten mes nuėjome į tarnavimą, vykusį Viskonsino valstijoje.
Po keleto dienų man paskambino advokatas ir pranešė, kad vienas mano šeimos narys teisme prisiteisė sau man dovanotus motinos pinigus. Po ginčų su teisininkais teismuose jie pasiėmė mano pinigus iš banko, mano automobilį ir paltą. Verkiau dėl tokios neteisybės ir jų godumo, bet tokie jų veiksmai faktiškai dar labiau mane priartino prie Jėzaus. Aš priėmiau sesės Nilos kvietimą, keliauti su ja ir skelbti evangeliją trylikai mėnesių.
Tėvas gyvas
Tai atsitiko po to, kai aš grįžau į tą vietą, kur sesė Nila tarnavo. Netikėtai gavau telegramą. Mano jauniausioji sesuo manęs paprašė grįžti namo, nes taip prašė padaryti mano tėvas. Atsimenat - prieš tai aš nusiunčiau vainiką į namus, nes šeima buvo atsiuntusi telegramą, kad tėvas mirė. Man buvo šokas.
Likus trims dienoms iki prabudimo tarnavimų pabaigos, man įteikė telegramą, kurioje buvo pranešta, kad mirė tėvas ir buvo parašytas laidotuvių laikas. Už tai, kad atsisakiau važiuoti namo su tėvu ir su tais dviem kunigais, tėvas mane išbraukė iš palikimo sąrašo. Aš bijojau važiuoti į laidotuves ir dar jos vyko už tūkstančio šimto kilometrų. Vis dėlto aš pasiunčiau ten gėles.
Kai motina sužinojo, kad tėvas mane išbraukė iš savo palikimo, paliepė asmeniniam bankininkui, kad man išrašytų čekį dvylikai tūkstančių iš jos lėšų. Aš net nežinojau, kad turiu pinigų, bet kai jos patikėtinis pasakė man apie tai, apsiverkiau iš džiaugsmo. Iš šitų pinigų aš galėjau nusipirkti nenaują automobilį ir medžiagos naujam paltui pasisiūti, o kitus pasidėti į banką.
Iki tos dienos, kol aš dar neišvažiavau iš miesto, sesuo Nila, jauna sekmininkų evangelistė, pakvietė manę atvažiuoti pas ją į svečius, jeigu aš kada nors būsiu Čikagos mieste. Aš pasakiau sesei Nilai, kad ruošiuosi paduoti skelbimą į laikraštį, kad parduodu savo buto baldus ir visą kitą, kas yra bute. Pirmą rytą po skelbimo pasirodymo atėjo du katalikų kunigai, bet ne tam, kad nupirktų, bet kad persekiotų ir įbaugintų. Man prireikė prigrasinti jiems, kad iškviesiu policiją, kad jie išeitų. Kitą rytą pasirodė kitas kunigas, kuris besikeikdamas bandė įbauginti buvusią vienuolę, kuri viešai nuėjo pas sekmininkus.
Aš pasamdžiau moterį, kad ji būtų mano bute iki to laiko, kol viskas nebuvo parduota. Aš surinkau savo daiktus ir išvažiavau į didelį viešbutį netoliese. Asmeniškai pažinojau šio viešbučio savininką ir įpareigojau, kad niekas manęs netrukdytų ir neateitų į mano kambarį. Jeigu norėdavau su kažkuo pasimatyti, nusileisdavau į vestibiulį pati.
Susitikimas su broliu kunigu
Vieną rytą suskambo telefonas ir man pranešė, kad mane pamatyti nori trys žmonės. Kai aš nusileidau į vestibiulį, ten manęs laukė mano brolis katalikų kunigas su savo šventu rūbu ir dvi mano seserys. Moterys pasisuko į mane nugara, o mano brolis priėjo prie manęs per vestibiulį. Mano motina buvo mirusi prieš dvi savaites nuo insulto. Iš įsiūčio jis spjaudėsi ant manęs: „Manau tu supranti, ką tu padarei!“. Jis sakė, kad aš prakeikta per amžius (todėl, kad aš radau priebėgą prie Jėzaus kojų ) ir tikrai degsiu amžinam pragare.
Jis taip pat apkaltino mane, kad aš anksčiau laiko savo motiną nuvariau į kapus. Įsivaizduokite mano motiną, kuri buvo visiška invalidė, prikaustyta prie lovos ilgus septynerius metus, o aš tuo tarpu buvau uždaryta užsienio vienuolyne! Jis riaumojo ir bėrė daug nemalonių kaltinimų ir metė man skausmingus įtarimus. Kada jis ant manęs išpylė visą savo pyktį ir pasisukęs norėjo išeiti.
Aš staiga griebiau jam už rankos ir pasakiau: „Vieną minutėlę Četai, kiek moterų tu suvedžiojai per išpažintį?“. Aš žinau apie kunigus, kurie eina į namus pas moteris, kai nebūdavo jų vyrų namuose. Jis paraudonavo ir pasižiūrėjo į manę su neapykanta akyse. Aš tęsiau: „Četai, tu kada nors buvai moterų vienuolyne? Tu kada nors buvai atėmęs mažos sesers-vienuolės nekaltybę?“.
Jis tiesiog šnypštė prakeikimus mano adresu sau po nosimi, po to neiškentęs šoko prie manęs ir visa jėga kumščiu trenkė man į veidą. Jis buvo aukštesnis, jo ūgis buvo metras aštuoniasdešimt. Jis buvo didelis žmogus, todėl nuo smūgio paakį man atsirado didelė mėlynė ir gumbas pakaušyje, nes aš kritau aukštielninka nuo smūgio. Vyras, sėdėjęs už stalo, buvo liudininkas, ir šoko ginti manęs. Jis pasakė daug baisių žodžių mano broliui ir įsakė išeiti iš viešbučio ir daugiau niekada čia nepasirodyti.
Palikau automobilį ir paltą saugykloje ir pati atsisėdau į traukinį, važiuojantį į Čikagą. Ten aš išsinuomojau viešbučio kambarį netoli tos vietos, kur vykdavo susirinkimai, kur dirbo sesuo Nila. Aš ateidavau kiekvieną vakarą, o po to jos pakviesta sutikau važiuoti su ja, aplankyti jos šeimą. Ten mes nuėjome į tarnavimą, vykusį Viskonsino valstijoje.
Po keleto dienų man paskambino advokatas ir pranešė, kad vienas mano šeimos narys teisme prisiteisė sau man dovanotus motinos pinigus. Po ginčų su teisininkais teismuose jie pasiėmė mano pinigus iš banko, mano automobilį ir paltą. Verkiau dėl tokios neteisybės ir jų godumo, bet tokie jų veiksmai faktiškai dar labiau mane priartino prie Jėzaus. Aš priėmiau sesės Nilos kvietimą, keliauti su ja ir skelbti evangeliją trylikai mėnesių.
Tėvas gyvas
Tai atsitiko po to, kai aš grįžau į tą vietą, kur sesė Nila tarnavo. Netikėtai gavau telegramą. Mano jauniausioji sesuo manęs paprašė grįžti namo, nes taip prašė padaryti mano tėvas. Atsimenat - prieš tai aš nusiunčiau vainiką į namus, nes šeima buvo atsiuntusi telegramą, kad tėvas mirė. Man buvo šokas.
Šeima specialiai norėjo apgaut manę, kad tėvas miręs. Kai atvažiavau, mano sesuo pasakė, kad tėvas dar gyvas. Jis buvo labai savarankiškas ir finansiškai nepriklausomas.
Aš labai bijojau susitikimo su juo, nes nežinojau, kaip jis sureaguos pamatęs manę. Vis dėl to, kai aš jį pamačiau, jis griebė mane, apkabino ir pasakė: „Hiuki, tu nuostabiai atrodai“. Jis ruošėsi išvažiuoti į kelionę pamatyti savo kitus vaikus, bet aš buvau laiminga dėl mūsų susitaikymo.
Po dviejų mėnesių jis grižo ir atsiuntė man telegramą, kurioje prašė atvykti, nes nori pasimatyti su manimi. Kai mes su seserimi Nila aplankėme jį, jis paprašė manęs atleidimo už visą šeimą, dėl to, ką jie padarė man. Jo širdis aiškiai buvo suminkštėjusi mano atžvilgiu, bet jis vis dar nenorėjo mano Dievo.
Brolio kunigo išgelbėjimas
Po to, kai mes atvykome, aš meldžiausi Viešpačiui iki tol, kol negavau malonės ir leidimo iš jo paskambinti savo broliui kunigui. Kai jam paskambinau, jis paprašė manęs atleidimo už tą dieną, kai viešbutyje man trenkė į veidą. Tą pačią dieną sėdome į mašiną ir nuvažiavome pas jį už dvidešimties kilometrų ir jis mūsų laukė sėdėdamas ant namo slenksčio. Pamatęs mane jis pakilo ir pribėgęs apkabino visas drebėdamas ir su nerimu klausdamas: „Ach, Šarlote, ar tu tikrai atleidai man?“ Aš jį užtikrinau, kad atleidau.
Sužinojau, kad daugiau kaip septynerius metus jis gyveno nuodėmėje su savo šeimininke. Kada jis klausydavo savo parapijiečių išpažinčių, jis vis labiau jautėsi kaltas ir veidmainis. Pagaliau jis pranešė savo tėvui, kad palieka katalikybę ir kunigystės tarnavimą. Atvažiavo vyskupas, kad įkalbėtų jį važiuoti į Pietų Amerikos vienuolyną, apmąstyti ir pergalvoti sprendimą, bet jis atsisakė.
Po šešių mėnesių, kai jis metė kunigystę, vedė savo ekonomę - meilužę. Vieną kartą, kai jis buvo naudotų prekių parduotuvėje ir žiūrinėjo knygas, staiga pamatė karaliaus Jokūbo Biblija ir ją įsigijo. Po to, tai brolis su žmona perskaitė šią Bibliją, jie įtikėjo į Viešpatį Jėzų Kristų.
Atmesta malonė
Aš labai bijojau susitikimo su juo, nes nežinojau, kaip jis sureaguos pamatęs manę. Vis dėl to, kai aš jį pamačiau, jis griebė mane, apkabino ir pasakė: „Hiuki, tu nuostabiai atrodai“. Jis ruošėsi išvažiuoti į kelionę pamatyti savo kitus vaikus, bet aš buvau laiminga dėl mūsų susitaikymo.
Po dviejų mėnesių jis grižo ir atsiuntė man telegramą, kurioje prašė atvykti, nes nori pasimatyti su manimi. Kai mes su seserimi Nila aplankėme jį, jis paprašė manęs atleidimo už visą šeimą, dėl to, ką jie padarė man. Jo širdis aiškiai buvo suminkštėjusi mano atžvilgiu, bet jis vis dar nenorėjo mano Dievo.
Brolio kunigo išgelbėjimas
Po to, kai mes atvykome, aš meldžiausi Viešpačiui iki tol, kol negavau malonės ir leidimo iš jo paskambinti savo broliui kunigui. Kai jam paskambinau, jis paprašė manęs atleidimo už tą dieną, kai viešbutyje man trenkė į veidą. Tą pačią dieną sėdome į mašiną ir nuvažiavome pas jį už dvidešimties kilometrų ir jis mūsų laukė sėdėdamas ant namo slenksčio. Pamatęs mane jis pakilo ir pribėgęs apkabino visas drebėdamas ir su nerimu klausdamas: „Ach, Šarlote, ar tu tikrai atleidai man?“ Aš jį užtikrinau, kad atleidau.
Sužinojau, kad daugiau kaip septynerius metus jis gyveno nuodėmėje su savo šeimininke. Kada jis klausydavo savo parapijiečių išpažinčių, jis vis labiau jautėsi kaltas ir veidmainis. Pagaliau jis pranešė savo tėvui, kad palieka katalikybę ir kunigystės tarnavimą. Atvažiavo vyskupas, kad įkalbėtų jį važiuoti į Pietų Amerikos vienuolyną, apmąstyti ir pergalvoti sprendimą, bet jis atsisakė.
Po šešių mėnesių, kai jis metė kunigystę, vedė savo ekonomę - meilužę. Vieną kartą, kai jis buvo naudotų prekių parduotuvėje ir žiūrinėjo knygas, staiga pamatė karaliaus Jokūbo Biblija ir ją įsigijo. Po to, tai brolis su žmona perskaitė šią Bibliją, jie įtikėjo į Viešpatį Jėzų Kristų.
Atmesta malonė
Brolis mane pasiėmė kartu ir mes nuvažiavome pas seserį Koni, kuri mus pamačiusi iš karto pasakė: „Aš nieko iš jūsų nenoriu. Aš - katalikė ir mirsiu katalikų bažnyčioje“. Ji mane atstūmė. Po aštuoniolikos mėnesių ji buvo pristatyta į ligoninę gerklės operacijai. Jos balso stygos buvo sutraukytos, gerklos pažeistos ir ji apako abiem akim. Po šešių savaičių jos kojas ir rankas persuko artritas. Medikai sugebėjo ištiesinti jos kojas, bet ji vis dar negalėjo vaikščioti ir kalbėti. Terapeutas visus metus dirbo su ja, kad ji iš naujo vėl išmoktų kalbėti. Aš daviau jai Bibliją, bet ji ją labai greitai sunaikino.
Ji išgirdo apie daktarą - okulistą Meksikoje ir skubiai išvyko pas jį. Po keleto operacijų jos regėjimas buvo atstatytas, bet ji ir toliau griežtai atsisakinėjo atgailauti ir priimti Dievą į savo širdį. 1964 m. vieną rytą ji pabudo su didelių skausmu pilvo srityje ir jai išpjovė naviką iš storosios žarnos. Po dešimties dienų ji grįžo namo, bet vis dar neatsigręžė į gyvąjį Dievą. Po dvejų metų ji vėl pradėjo kankintis nuo nepakeliamų skausmų. Šį kartą apžiūra parodė, kad vėžio metastazės išplitusios po visą kūną.
Nusivylusi ir labai išsigandusi ji pakvietė mane ir paprašė pasimelsti už jos išgydymą. Aš atėjau pas ją ir patariau jai prašyti Dievo atleidimo ir ruoštis susitikimui su Viešpačiu, nes ji buvo netoli mirties. Jos verkianti šeima susirinko prie jos, o ji iš siaubo pradėjo rėkti: „O ne, aš taip bijau, taip bijau, kas nors padėkite man, maldauju, aš labai bijau!“. Ji žinojo, kad miršta, ir išėjo į amžinybę rėkdama iš nevilties ir siaubo...
Ji išgirdo apie daktarą - okulistą Meksikoje ir skubiai išvyko pas jį. Po keleto operacijų jos regėjimas buvo atstatytas, bet ji ir toliau griežtai atsisakinėjo atgailauti ir priimti Dievą į savo širdį. 1964 m. vieną rytą ji pabudo su didelių skausmu pilvo srityje ir jai išpjovė naviką iš storosios žarnos. Po dešimties dienų ji grįžo namo, bet vis dar neatsigręžė į gyvąjį Dievą. Po dvejų metų ji vėl pradėjo kankintis nuo nepakeliamų skausmų. Šį kartą apžiūra parodė, kad vėžio metastazės išplitusios po visą kūną.
Nusivylusi ir labai išsigandusi ji pakvietė mane ir paprašė pasimelsti už jos išgydymą. Aš atėjau pas ją ir patariau jai prašyti Dievo atleidimo ir ruoštis susitikimui su Viešpačiu, nes ji buvo netoli mirties. Jos verkianti šeima susirinko prie jos, o ji iš siaubo pradėjo rėkti: „O ne, aš taip bijau, taip bijau, kas nors padėkite man, maldauju, aš labai bijau!“. Ji žinojo, kad miršta, ir išėjo į amžinybę rėkdama iš nevilties ir siaubo...
Kaip tragiška, atsisakyti Dievo malonės tiek daug kartų. Praėjus šešioms savaitėms po mirties, jos vyras atėjo į nedidelę bažnytėlę ir atgailaudamas priėmė Dievą į savo širdį ir buvo pripildytas Šventosios Dvasios.
Jaunesnioji sesuo
Per šituos metus gaudavau labai daug neapykantos laiškų iš savo šeimos ir kiekvieną kartą, kai aš gaudavau ir skaitydavau juos, labai nusivildavau. Galų gale nustojau juos skaityti, ir neatplėštus dėjau juos į seifą. Praėjo ketveri metai ir aš vėl gavau eilinį laišką iš savo jaunesniosios sesers. Pajaučiau, kad šį kartą turiu atplėšti laišką ir perskaityti. Ji buvo kritiškoje padėtyje ir rašė, kad tiki, jog, jeigu aš atvažiuosiu, ji pasveiks. Ji paprašė manęs atleidimo dėl to, kad rašė man tuos žeminančiai baisius laiškus.
Kai nuvykau, iš jų namų išėjo sesės vyras ir dukterėčia, kad pasitiktų mane ir matėsi, kad vyro širdis buvo sudužusi ir minkšta. Jis apkabino mane, pakeldamas nuo žemės, ir mes abu verkėme iš džiaugsmo. Jis man pasakė, kad sesės ligos diagnozė - neoperuojamas skrandžio vėžys.
Mano sesuo buvo metro penkiasdešimties ūgio moteris, kuri šiuo metu negalėjo nieko valgyti ir atrodė sulysusi ir išsekusi. Aš užtikrinau ją, kad Dievas nori ją išgelbėti ir išgydyti, ir ji nemirs. Mes pasiėmėm ją į brolio Viljamo Branchamo tarnavimą Vanadalijoje.
Visą vakarą buvau su savo vargše sese. Pagaliau mes ją nuvedėme į maldos eilę, kur buvo įvykę daug išlaisvinimų ir išgydymų Jėzaus Kristaus vardu. Kai už ją pasimeldė, ji nukrito ant žemės garsiai verkdama. Su nerimu aš paklausiau, kas atsitiko ? O ji man išstenėjo: “Oi, Šarlote, Dievas mane gydo, Dievas mane gydo!“. Po tarnavimo ji buvo labai alkana ir mes nuėjome į restoraną. Ji suvalgė tikrai gausią vakarienę ir visą naktį labai gerai miegojo ir atsikėlė be jokių skausmų ir ligos pėdsakų. Kai mes grįžome namo, jos vyras niekaip negalėjo patikėti, kad jo žmona buvo stebuklingai išgydyta. Bet kai daktaras iš naujo atliko tyrimus, jis užtikrino: “Jūsų žmona sveika nuo galvos viršaus iki kojų padų apačios. Ji išgydyta didesnės jėgos negu aš gydžiau“. Praėjus kelioms savaitėms mano sesuo ir jos vyras buvo išgelbėti ir pradėjo dirbti vietinėje evangelinėje bažnytėlėje.
Tėvas išgelbėtas
Aš nuvažiavau pas savo tėvą kai jam jau buvo devyniasdešimt treji metai. Jis pasakė man, kad kai aš susiruošiu eiti į savo bažnyčia, jis nori eiti kartu su manimi. Prieš tris savaites jis prarado visiškai regėjimą jau antrą kartą savo gyvenime. Kai grįžome iš susirinkimo, mes sėdėjome svetainėje ir staiga jis pradėjo drebėti visų kūnu. Aš greitai nukritau ant kelių ir kalbėjau su juo apie tai, kad reikia Jėzų priimti į savo širdį kaip išgelbėtoją. Skaičiau Bibliją ir rodžiau savo tėvui, kad tik vienintelis Jėzus gali atleisti visas nuodėmes, o ne katalikų kunigai ar jų hierarchijos. Jis nukrito ant kelių ir kukčiodamas verkė liedamas ašaras upeliu, po to jis kartojo paskui mane atgailos maldą prašydamas atleisti kaltes ir išgelbėti jį. Jis pravirko iš džiaugsmo sakydamas, kad niekada gyvenime jis nesijautė taip gerai, kaip jaučiasi dabar. Aš ruošiausi pakrikštyti jį vonioje, bet tuo tarpu įėjo du mano broliai ir sustabdė mane.
Broliai ir vyriausioji sesuo
Mano brolis Džonas, gulėdamas mirties patale, mirdamas kančiose nuo leukemijos, man pasakė, kad jis katalikas ir mirs kataliku. Aš buvau su juo, meldžiausi už jį, bet brolis vis dėlto paliko mus išeidamas į amžinybę, nepriėmęs Jėzaus į savo širdį. O kitas mano brolis po Džono mirties paliko katalikų bažnyčią, pradėjo lankyti evangelinę bažnyčią ir priėmė Jėzų į savo širdį. Po kurio laiko jis parašė man, ragindamas ir drąsindamas toliau liudyti ir parašė, kad jis meldžiasi už mane.
Kita mano sesuo guli Holivudo ligoninėje sirgdama Parkinsono liga, mirštanti nuo kraujagyslių užkalkėjimo. Ji taip pat yra visiškai užsidariusi nuo Jėzaus ir visa savo esybę ištikima katalikybei ir jos bažnyčiai.
Regėjimo atstatymas
Jaunesnioji sesuo
Per šituos metus gaudavau labai daug neapykantos laiškų iš savo šeimos ir kiekvieną kartą, kai aš gaudavau ir skaitydavau juos, labai nusivildavau. Galų gale nustojau juos skaityti, ir neatplėštus dėjau juos į seifą. Praėjo ketveri metai ir aš vėl gavau eilinį laišką iš savo jaunesniosios sesers. Pajaučiau, kad šį kartą turiu atplėšti laišką ir perskaityti. Ji buvo kritiškoje padėtyje ir rašė, kad tiki, jog, jeigu aš atvažiuosiu, ji pasveiks. Ji paprašė manęs atleidimo dėl to, kad rašė man tuos žeminančiai baisius laiškus.
Kai nuvykau, iš jų namų išėjo sesės vyras ir dukterėčia, kad pasitiktų mane ir matėsi, kad vyro širdis buvo sudužusi ir minkšta. Jis apkabino mane, pakeldamas nuo žemės, ir mes abu verkėme iš džiaugsmo. Jis man pasakė, kad sesės ligos diagnozė - neoperuojamas skrandžio vėžys.
Mano sesuo buvo metro penkiasdešimties ūgio moteris, kuri šiuo metu negalėjo nieko valgyti ir atrodė sulysusi ir išsekusi. Aš užtikrinau ją, kad Dievas nori ją išgelbėti ir išgydyti, ir ji nemirs. Mes pasiėmėm ją į brolio Viljamo Branchamo tarnavimą Vanadalijoje.
Visą vakarą buvau su savo vargše sese. Pagaliau mes ją nuvedėme į maldos eilę, kur buvo įvykę daug išlaisvinimų ir išgydymų Jėzaus Kristaus vardu. Kai už ją pasimeldė, ji nukrito ant žemės garsiai verkdama. Su nerimu aš paklausiau, kas atsitiko ? O ji man išstenėjo: “Oi, Šarlote, Dievas mane gydo, Dievas mane gydo!“. Po tarnavimo ji buvo labai alkana ir mes nuėjome į restoraną. Ji suvalgė tikrai gausią vakarienę ir visą naktį labai gerai miegojo ir atsikėlė be jokių skausmų ir ligos pėdsakų. Kai mes grįžome namo, jos vyras niekaip negalėjo patikėti, kad jo žmona buvo stebuklingai išgydyta. Bet kai daktaras iš naujo atliko tyrimus, jis užtikrino: “Jūsų žmona sveika nuo galvos viršaus iki kojų padų apačios. Ji išgydyta didesnės jėgos negu aš gydžiau“. Praėjus kelioms savaitėms mano sesuo ir jos vyras buvo išgelbėti ir pradėjo dirbti vietinėje evangelinėje bažnytėlėje.
Tėvas išgelbėtas
Aš nuvažiavau pas savo tėvą kai jam jau buvo devyniasdešimt treji metai. Jis pasakė man, kad kai aš susiruošiu eiti į savo bažnyčia, jis nori eiti kartu su manimi. Prieš tris savaites jis prarado visiškai regėjimą jau antrą kartą savo gyvenime. Kai grįžome iš susirinkimo, mes sėdėjome svetainėje ir staiga jis pradėjo drebėti visų kūnu. Aš greitai nukritau ant kelių ir kalbėjau su juo apie tai, kad reikia Jėzų priimti į savo širdį kaip išgelbėtoją. Skaičiau Bibliją ir rodžiau savo tėvui, kad tik vienintelis Jėzus gali atleisti visas nuodėmes, o ne katalikų kunigai ar jų hierarchijos. Jis nukrito ant kelių ir kukčiodamas verkė liedamas ašaras upeliu, po to jis kartojo paskui mane atgailos maldą prašydamas atleisti kaltes ir išgelbėti jį. Jis pravirko iš džiaugsmo sakydamas, kad niekada gyvenime jis nesijautė taip gerai, kaip jaučiasi dabar. Aš ruošiausi pakrikštyti jį vonioje, bet tuo tarpu įėjo du mano broliai ir sustabdė mane.
Broliai ir vyriausioji sesuo
Mano brolis Džonas, gulėdamas mirties patale, mirdamas kančiose nuo leukemijos, man pasakė, kad jis katalikas ir mirs kataliku. Aš buvau su juo, meldžiausi už jį, bet brolis vis dėlto paliko mus išeidamas į amžinybę, nepriėmęs Jėzaus į savo širdį. O kitas mano brolis po Džono mirties paliko katalikų bažnyčią, pradėjo lankyti evangelinę bažnyčią ir priėmė Jėzų į savo širdį. Po kurio laiko jis parašė man, ragindamas ir drąsindamas toliau liudyti ir parašė, kad jis meldžiasi už mane.
Kita mano sesuo guli Holivudo ligoninėje sirgdama Parkinsono liga, mirštanti nuo kraujagyslių užkalkėjimo. Ji taip pat yra visiškai užsidariusi nuo Jėzaus ir visa savo esybę ištikima katalikybei ir jos bažnyčiai.
Regėjimo atstatymas
Tuo metu, kai mes su sese Nila tarnavome katalikams Kvebeko mieste, mano ir taip silpnas regėjimas visai sublogo. Aš jau daugiau negalėjau skaityti Biblijos ir negalėjau įžiūrėti laiko laikrodyje. Nuvykau pas okulistą, pas kurį kažkada mane buvo nuvedęs tėvas, kai man prireikė akinių. Aš pasakiau jam, kad praradau beveik visą savo regėjimą, jis patikrino mano akis ir palingavęs galva pasakė, kad niekuo negali man padėti. Su kiekviena minute vis blogiau mačiau, nors taip troškau skaityti ir studijuoti Dievo žodį.
Mes nuėjome į tarnavimą ir ten kaip tik meldėsi už akių problemas. Tiesiog žinojau, kad Dievas daro stebuklą, kai netikėtai mano regėjimo lauko centre atsirado laikrodis ant galinės sienos. Susijaudinusi griebiau Bibliją, atsiverčiau ją ir, aišku, viską kuo puikiausiai perskaičiau. Jūs net neįsivaizduojat, koks buvo didelis džiaugsmas tą dieną ir kokią padėka ėjo iš mano širdies Viešpačiui Jėzui Kristui !
Grįždama atgal aš dar užėjau pasirodyti okulistui, kuris man niekuo negalėjo padėti, ir paprašiau jį dar kartą apžiūrėti mano akis. Jūs net neįsivaizduojate, koks šokas buvo jo veide, kai aš galėjau perskaityti jo lentelėje pačias smulkiausias raideles, o ne vos įžiūrėti didžiąsias. Po šito jis nuėjo į bažnyčia ir meldėsi atgailos malda ir gavo Šventosios Dvasios krikštą.
Padėka Dievui
Nuo to laiko, kai aš buvau išgelbėta 1946 m., kiekvieną dieną meldžiausi už katalikų vyskupus, popiežių, prelatus, vienuoles ir kitus žmones, kad jie būtų išgelbėti. Visiems jiems verkiant reikia, Dievo prisilietimo jų gyvenimuose ir prisilietimo Kristaus krauju, kad jų visos nuodėmės būtų nuplautos. Jie tarnauja baisios apgaulės jungui, apsigavimo, tamsos ir religijos dvasiai, net nesuvokdami, kur yra išlaisvinimo tiesa, apie kurią mes žinome, jie nieko nežino apie Dievą Jėzų Kristų.
Nors praėjo daug metų, bet aš vis dar sprogstu maldoje iš džiaugsmo šlovindama Viešpatį už tai, kad jis mane išlaisvino iš tos baisios demoniškos religijos vergovės. Ačiū Dievui, kad mano gyvenime daugiau nebėra katalikų kunigų, nėra išpažinties kambarių, nėra Marijos garbinimo ir lankstymosi jai ir kitiems visiems „šventiesiems“ stabams ir nebėra daugiau sulopyto Dievo.
Ačiū Dievui. Nebėra daugiau skaistyklos (vienintelė skaistykla (apvalymo vieta), su kuria susiduria katalikai - yra kunigo kišenė).
JAV lapkričio mėn. yra apsivalymo, skaistėjimo mėnuo ir šiuo periodu šventikai surenka beveik 20 milijonų dolerių, aukodami mišias už mirusius. Dauguma katalikų tiki ir moka pinigus dvidešimt ir daugiau metų už mišias kiekvienais metais, nes jiems vis sakydavo, kad jų artimieji vis dar yra skaistykloje ir dar nepriimti į Dangų. Šitos visos baisios melo doktrinos versdavo tikinčiuosius mokėti, mokėti ir mokėti iki savo viso gyvenimo pabaigos, kad pasiektų savo artimųjų išlaisvinimą. Tai vienas iš žiauriausių religijos melų per visą žmonijos gyvenimą, kada nors sugalvotų demonų ir įpirštų žmonėms. Baisi vergovė ir baimė užvaldo žmones dėl šito baisaus mokymo.
Nėra daugiau škaplierių – petukų, ačiū Dievui! Kiekvienas kunigas, vyskupas, visos vienuolės, atviruose ar uždaruose vienuolynuose ir visi katalikų prelatai nešioja juos. Tai purvinas rudos medžiagos gabalas, kurio viršutinėje dalyje yra skylė. Per tą skylę yra įkišama galva ir petukas krenta ant priekio ir nugaros. Nuo to laiko, kai aš įstojau į vienuolyną, nešiojau jį pastoviai. Netgi tada, kai aš pabėgau iš užsienio vienuolyno, vis dar jį nešiojau.
Tą vakarą kai aš išgirdau evangelija ir nubėgau prie Jėzaus kojų, kad mane išgelbėtų, aš vis dar nešiojau tą purviną medžiagos gabalą. Nubėgau namo ir nusiėmiau nuo savęs tą medžiagos gabalą ir sudeginau. Man daugiau nebuvo reikalingas šios tamsios religijos vergovės reliktas todėl, kad aš jau priklausiau Dievo šeimai ir mano venomis tekėjo Jo karališkas kraujas !
Nėra daugiau šventinto vandens! Jis turėjo baidyti visas piktąsias dvasias ir buvo laikomas vienuolyne bačkose. Po kunigų apsilankymo, motinėlė pasikviesdavo šešias-aštuonias vienuoles, įduodavo joms į rankas buteliukus su šventintu vandeniu ir liepdavo purkšti visur, kur ėjo kunigai, dėl viso pikto, kad nebūtų kunigai atsinešę piktų dvasių.
Nebėra daugiau pakeltų rankų į nebylius stabus, maldoje ir meldime. Dievas žino, kiek litrų ašarų išliejau ant nebylių stabų kojų, kai vaikščiojau tamsoje pagoniškoje religijoje. Bet visa tai baigta ir aš dabar klaupiuosi ant kelių tik prieš mano Dievo sūnų – Jėzų Kristų, mano išgelbėtoją.
Jam visa šlovė, garbė ir gyrius per amžių amžius Amen!
P.S. (Praėjus dvejiems metams po šio Šarlotės liudijimo pasirodymo, sesuo Šarlotė dingo)
Nėra daugiau škaplierių – petukų, ačiū Dievui! Kiekvienas kunigas, vyskupas, visos vienuolės, atviruose ar uždaruose vienuolynuose ir visi katalikų prelatai nešioja juos. Tai purvinas rudos medžiagos gabalas, kurio viršutinėje dalyje yra skylė. Per tą skylę yra įkišama galva ir petukas krenta ant priekio ir nugaros. Nuo to laiko, kai aš įstojau į vienuolyną, nešiojau jį pastoviai. Netgi tada, kai aš pabėgau iš užsienio vienuolyno, vis dar jį nešiojau.
Tą vakarą kai aš išgirdau evangelija ir nubėgau prie Jėzaus kojų, kad mane išgelbėtų, aš vis dar nešiojau tą purviną medžiagos gabalą. Nubėgau namo ir nusiėmiau nuo savęs tą medžiagos gabalą ir sudeginau. Man daugiau nebuvo reikalingas šios tamsios religijos vergovės reliktas todėl, kad aš jau priklausiau Dievo šeimai ir mano venomis tekėjo Jo karališkas kraujas !
Nėra daugiau šventinto vandens! Jis turėjo baidyti visas piktąsias dvasias ir buvo laikomas vienuolyne bačkose. Po kunigų apsilankymo, motinėlė pasikviesdavo šešias-aštuonias vienuoles, įduodavo joms į rankas buteliukus su šventintu vandeniu ir liepdavo purkšti visur, kur ėjo kunigai, dėl viso pikto, kad nebūtų kunigai atsinešę piktų dvasių.
Nebėra daugiau pakeltų rankų į nebylius stabus, maldoje ir meldime. Dievas žino, kiek litrų ašarų išliejau ant nebylių stabų kojų, kai vaikščiojau tamsoje pagoniškoje religijoje. Bet visa tai baigta ir aš dabar klaupiuosi ant kelių tik prieš mano Dievo sūnų – Jėzų Kristų, mano išgelbėtoją.
Jam visa šlovė, garbė ir gyrius per amžių amžius Amen!
P.S. (Praėjus dvejiems metams po šio Šarlotės liudijimo pasirodymo, sesuo Šarlotė dingo)