Mišelė Perry "Meilė turi veidą"
Vakare, prieš vykstant į evangelizaciją viename mažame kaime, mano vaikai ir aš užsilaikėme po vakarinės maldos. Dešimtmetė Viola, dar vienas mūsų stebuklas, nuo žemės paėmė tris šakeles ir surišo jas pasigamindama mikrofoną ir ėmė iš visų jėgų dėtis pamokslininku. Jos pasirodymas buvo toks galingas, kad aš paprašiau jos pamokslauti per evangelizaciją.
Juokdamasi ji sutiko. "Bet ką aš pasakysiu, mama?"
"Tai, ką tu ką tik kalbėjai, tai buvo taip puiku, bet visą, ką Jėzus tau įdės į širdį kalbėti apie Jo meilę žmonėms, tą ir kalbėk".
Ji sutiko. Kitą dieną mes paėmėm keletą vyresnių berniukų ir nuvykome į kaimą, susirinko apie penkiolika žmonių. Štai, ką kalbėjo Viola per pirmą savo pamokslą:
"Aleliuja, mes pasiruošę klausyti Viešpaties žodį. Jeigu jūs čia, Jėsus nori išgydyti jus. Jeigu jūs ne čia, Jėzus vis tiek nori išgydyti jus. Jis išgydys aklus ir atvers ausis kurtiems šiandien.
Jis myli jus ir nori, kad jūs žinotumėt, jog vogti blogai, kenkti kitiems žmonėms irgi blogai.Amen".
Žmonės buvo pakerėti, jie niekada nematė nieko panašaus. Maža mergaitė stovėjo apsirengusi valdžia, kaip Karalių Karaliaus duktė, galingai kalbėdama apie Dievo karalystės realumą. Pusė žmonių išėjo priimti Jėzų, keletas žmonių išgijo nuo įvairių ligų.
Kai aš stebėjau, kaip mano Viola skleidžia Jo buvimą, man atėjo supratimas, kad šviesti Jo šviesa ir matyti kaip Jo meilė išlaisvina nukankintus, gali būti taip pat paprasta, kaip vaikiškas žaidimas. Mokydamiesi matyti stebuklus kiekvieną dieną ir patirti antgamtinius susitikimus, mes galime patirti gyvenimą kuris jau žemėje tampa dangišku.
Taip, Dievas nori, kad antgamtinė realybė susipintų su jūsų kasdienybe. Jo stebuklai - visur visur, net ir tolimoje Pietų Afrikoje, viduryje purvo. Viskas, ko reikia - paprastas vaikiškas tikėjimas, kuris gyvena Dievo meilės širdyje.
