"Meilė turi veidą" - nematomumo prakeiksmas

Nematomumo prakeiksmas
Mišelė Pery

«Ar kas nors mato mane?» - šitą šauksmą pasaulyje aš girdžiu vis garsiau.
«Aš vertas, kad mane matytų? Jūs matote mano praeitį, iš kur aš ir kas aš? Pamilsite mane taip, kad pamatytumėt, kas yra už mano fasado?»
Galima įvairiai būti nematomu. Kai vienų gyvenimai paslėpti už skurdo, kiti slepiasi už turto ir sėkmės. Bet širdies šauksmas toks pats.Nepriklausomai ar esi skurdžius ar vilki "Pradą", klausimas lieka nepakeistas.
Aš ilgą laiką mokiausi matyti. Dievas mokė mane matyti ir fizinį skurdą ir skurdą kaip Jis mato. Fizinis skurdas - kai mes nusprendžiam žiūrėti į praeitį ir apsisprendžiam nematyti. Gebėjimas matyti įtraukia ir gali būti rizikingas. Rizika gali pareikalauti sumokėti asmeninę kainą. Deja, visuomenėje, kuri vertina patogumą - naudą, daugumai lengviau pasirinkti nematyti ir gyventi nematomame pasaulyje.
Universitete mokiausi pamatyti, kad pasaulis, žvelgiant meilės akimis - kitoks. Dirbau su bomžais Teksaso gatvėse ir norėjau suprasti, ką reiškia būti bomžu, patirti jų skausmą nors kažkiek.
Vieną šaltą žiemos savaitgalį nusprendžiau peržengti man įprastą akademinio pasaulio liniją ir eiti į gatves. Keletas draugų pasiėmėme rūbų ir patraukėme visam savaitgaliui. Tai buvo nedrąsus žingsnis norit matyti.
Mes susipažinom su keletu bomžų, kurie tapo draugais ir pakvietė mus į savo pasaulį.Jie buvo keisti, bet draugiški.
Ką reiškia praleisti naktį beveik sušalus, ką reiškia prašyti išmaldos, kai durys užsidaro, žmonės nusisuka, ką reiškia ateiti į bažnyčią nesiprausus savaitę, alkanam ir purvinam?
Niekada iki galo nesužinojau atsakymo į šiuos klausimus.Visada turėjau pasirinkimą eiti namo.Bet visdėlto panačiau daugiau negu iki šiol.
Niekada nepamiršiu, kaip ėmiau prašyti išmaldos netoli savo universiteto ir žmonės ėmė nusigręžti. Aš tapau nematoma. Niekada nepamiršiu šnabždesio už nugaros, kai atėjau į sekmadienio tarnavimą - tapau niekinama.
Nepamiršiu savo draugo Li Džėjaus, bomžo, kuris pasidalino su manim bandele, kurią nusipirko už dolerį 25 centus, kuriuos vos sukrapštė.Aš tapau turtuole.
Nepamiršiu, kaip Pamokslininkas(jo gatvės vardas), pasakojo kaip važinėjo traukiniais ir pamokslavo bomžams apie Jėzų, kuris buvo su pačiais paskutiniais vargšais.
Sužinojau, ką reiškia iš tikro būti vargeta. Ir tai buvo ne tie žmonės.
Po keleto savaičių aš ėjau pas savo internatūros vadovę. Tą dieną aš sunkiai pergyvenau netikėtą praradimą - praeitą naktį mano draugą Li Džėjų rado mirtinai sušalusį.
Li Džėjus nebuvo šventasis, jis daug gėrė ir gulėdavo gatvėse girtas. Jis norėjo būti laisvas, mano draugai praleisdavo kartu su juo naktis, norėdami padėti jam atrasti gyvenimą be alkoholio. bet jis niekada iki galo neišsilaisvino. Bet jis mylėjo Jėzų ir Jėzus mylėjo jį. Ir jis buvo mūsų draugas.
Kai užėjau pas savo internatūros vadovę, ji ėmė man kalbėti apie siaubingą įvykį - kažkoks bomžas bandė patekti į jų bažnyčios kiemą gelbėdamasis nuo gruodžio šalčių.Tai buvo košmaras - jie turėjo pakeisti visas spynas. Aš buvau pritrenkta - Li Džėjus sušalo netoli tos bažnyčios. Tos moters abejingumas buvo kur kas baisesnis, negu aklumas, ji kalbėjo apie tą benamį kaip apie tarakoną.
Aš supratau tais metais, kas iš tikro yra skurdžius. Tai ne Li Džėjus ar Pamokslininkas. Tikri skurdžiai buvo panašūs į mane, gyvenantys baimės kambaryje, apkrautame pagalvėmis, turintys sėkmės išvaizdą, sertifikatus, kuriais nusprendėme apriboti savo gyvenimus.
Skurdas ir aklumas – beveik visada pirminė širdies padėtis.