Kovos dėl liturgijos tęsiasi

Tęsiasi dviejų katalikų stovyklų susikibimas dėl formos ir tradicijos. Diskusija kilo, kaip kunigas Oskaras Petras Volskis, buvęs Marijos radijo direktorius, viename iš katalikų tinklalapių paskelbė tekstą, kaip jis išsireiškė "apie sekuliarizuotos katalikybės ir „moderniojo“ dvasingumo klystkelius".
Vienas iš apkaltintų "sekuliarizmu" Tomas Viluckas paskelbė jau antrą tekstą "Bernardinuose", kuriame ypač aštriai pateikia, "tikrąsias problemas, kurios naikina liturginę kultūrą Lietuvoje".
Išties įdomu paskaityti, kaip mato savo bėdas patys katalikai. Tomas Viluckas taip mato bėdas Lietuvos katalikų bažnyčios liturgijoje:" Skubiai atliekamos apeigos, per 15 minučių paaukotos Mišios, pro šalį traukiantis vargonininkas, aukšti sakramentinių paslaugų teikimo įkainiai, Mišių „suplakimas” su liaudiško pamaldumo formomis, lėkšti ir moralizuojantys pamokslai, stabmeldystę primenantis tikinčiųjų suvokimas apie sakramentalijas – tai įprastos mūsų parapinio gyvenimo realijos, su kuriomis esame apsipratę. Pagaliau kokio grožio liturgijos galima laukti iš kunigo, kuris gyvena su moterimi arba praktikuoja homoseksualumą? Jo liturginiai patarnavimai dvelks pareigos šalčiu, nes jis - nuodėmės vergas. Vienas ryškiausių XX a. teologų Edwardas Schillebeeckx savo veikale „Kristus – Dievo ir žmogaus susitikimo sakramentas” (Christus, sacrament van de Godsontmoeting) teigė, kad, nors nuodėmėje gyvenančio kunigo teikiami sakramentai ir galioja, bet jis nelaiduos sakramentinio vaisingumo, nes apeigose nėra nuolankios maldos už gaunantįjį sakramentus.
Tačiau prisidengus šventeiviškumu lengviau verkti dėl menamai išduodamos katalikybės, nei spręsti tikras mūsų Bažnyčios problemas. Juk tuomet tektų prabilti apie skaudulius ir juos gydyti. Aukščiau minėtame kontekste būrelis jaunimėlio su gitara ir spindinčiomis akutėmis primena uolius idealistus, o ne grėsmę abstrakčiam dvasingumui".
Panašu, kad diskusija tuo nesibaigs, nes kitas katalikybės sparnas irgi telkia jėgas.