Katalikai susikibo dėl tradicijos ir formų - niekas nenorėjo nepamaldžiai atrodyti

Gana netikėtai Lietuvos religinę padangę nušvietė žaibas - dvi katalikų stovyklos susikibo dėl formos ir tradicijos. Abi prisiekinėja amžina ištikimybe tradicijai ir katalikybei, tačiau abi negaili aštrių žodžių viena kitai.

Diskusija kilo, kaip kunigas Oskaras Petras Volskis, buvęs Marijos radijo direktorius, viename iš katalikų tinklalapių paskelbė tekstą, kaip jis išsireiškė "apie sekuliarizuotos katalikybės ir „moderniojo“ dvasingumo klystkelius". Oskaras Petras Volskis mano, kad katalikybę graužia "dvasingumo vėžys".
Oskaras Petras Volskis taip apibūdina padėtį:"Visų pirma jo rezultatas yra "perbraižytas" dvasingumo "žemėlapis": daugybė tradicinių dalykų, krypčių tapo pašalinti, o visiškai nauji, svetimybės, įsigalėjo"."Dabartinis „dvasingumas“ ir jo formos nesuprantamos ne tik pašaliečiams, tačiau rūpestį kelia ir visuotinei Bažnyčiai".
Oskaro Petro Volskio nuomone, sekuliarizmo pasekmė - "grigalinį giedojimą pakeitė baruose skambanti muzika, bažnyčios tapo konferencijų, vaidinimų ir koncertų salėmis". Aišku, jis rado ir tuos, kurie Lietuvoje apibūdinami kaip "Sekuliarizmo sukėlėjai". Oskaras Petras Volskis rašo taip: "Lietuvoje susiduriame su reiškiniu, kurį pavadinčiau „popsiniu dvasingumu“, „popsine katalikybe“. Manau, kad tai viena sekuliarizmo katalikybėje formų. Išties, pranciškonai Lietuvai yra daug nusipelnę. Bet jau daug amžių praėjo, ir daug kas pasikeitė, ir pranciškonai jau nebe tokie. Tai vienur, tai kitur pasigirsta kritiški įvertinimai pranciškonų adresu, tačiau kol kas dar nesulaukėme bažnytinėje sferoje tinkamo šios vienuolijos ir kai kurių charizmatinių grupių keliamo sekuliarizmo atmainos apibūdinimo. Susidaro įspūdis, jog tai – tradicinę katalikiškąją kultūrą Lietuvoje ignoruojanti vienuolija, kurią galėtų simbolizuoti nuostabioje Kretingos bažnyčioje nesenai pastatytas meniniu ir teologiniu požiūriu šokiruojantis naujas „altorius“. Tarp daugelio kitų šios vienuolijos sferoje labiau pastebimi sekuliarizmo ideologai – tai pasižymėjęs teologiniais akibrokštais br.Julius Sasnauskas ir pagiežingasis tretininkas Tomas Viluckas. Pastarasis gryną sekuliarizmą be menkiausio katalikiško "imuniteto" vadina inkultūracija, nesuvokdamas, kad atsivertimas apima ne tik dvasinę, tačiau ir kultūrinę sferą. Aukščiau minėtas dvasininkas nuo pat „Mažosios studijos“ atsiradimo leido sau valstybinio radijo bangomis balansuoti ant erezijų ir papiktinimų ribos, galiausiai kone išsityčiojo iš pop.Benedikto ir jo dokumento „Summorum pontificum“, kai šis buvo paskelbtas 2007 m".

Vienas iš apkaltintųjų sekuliarizmu, Tomas Viluckas greitai pateikė atsakymą tinklalapyje "Bernardinai"
Tomas Viluckas teigė, kad "Kunigo Volskio nepasitenkinimo objektas – naujoviškos Dievo šlovinimo, maldingumo, dvasingumo formos. Jas Volskis apibūdina taip: „Didžiausias kančias kentėjęs mūsų Viešpats, kurio gyvenimas buvo sunkus ir teisingas, tapo moderniųjų pamokslininkų brukama ir emociškai jautrių jų gerbėjų vartojama "karamele", palydima gitarų ir būgnų garsų.“ Negano to, jis kalba apie „pseudokrikščionybę“, „riaumojantį dvasingumą“, „katalikybės parodiją“, o viską pavadina paprastai – šventvagyste. Kunigas teigia, kad „grigalinį giedojimą pakeitė baruose skambanti muzika“. Šioji muzika tiek erzina Volskį, kad jis net sugeba atlikti tokį apibendrinimą: „Kalbant apie gitaras ir triukšmingą muziką, jų kaip pagoniškų pasilinksminimo instrumentų, nederančių krikščioniškajam dvasingumui, buvo atsisakyta jau pirmaisiais krikščionybės amžiais“.
Čia norėtųsi priminti, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo atmetamas bet kokių instrumentų naudojimas, ši tradicija išliko stačiatikybėje. Krikščioniškos kultūros puoselėtojas Volskis „pamiršo“ paminėti, kad pirmųjų amžių vyskupai smerkė... vargonus, nes jais buvo grojama teatruose, jie skambėdavo per pompas. Bažnyčiose vargonais buvo įsakyta groti popiežiaus Vitaliano tik VII a. Tačiau būtų juokinga vardan liturginio purizmo reikalauti negroti vargonais. Šioje vietoje argumentas apie gitarų pagoniškumą atrodo apgailėtinai.
Beje, Vatikano II Susirinkimas (kurio nutarimų nė vienos citatos nėra ilgame Volskio tekste) vamzdinius vargonus paliko kaip tradicinį muzikos instrumentą. Tačiau pažymėjo, kad „Dievo kultui leidžiama naudoti ir kitus instrumentus, jei jie tinka arba gali būti pritaikyti šventam vartojimui ir jei derinasi su šventovės kilnumu ir tikrai kelia tikinčiųjų dvasią.“
Ko gero, turime kalbėti ne apie gitarų tinkamumą, bet apie atlikimo kokybę. Sutikime, kad liturgiją skurdina, kai vos pramokusi brazdinti gitara mergaičiukė imasi vadovauti šlovinimui, kai giedamos giesmės, kurių tekstai neatitinka liturginio vyksmo. Charizminio šlovinimo puoselėtojai turėtų rimčiau pažiūrėti ir į Volskio išsakytą priekaištą dėl naujųjų giesmių tekstų kokybės, kai trūksta teologinio ir biblinio turinio. Tačiau panašių problemų apstu ir sekmadienio sumos repertuare. Tad ne jaunieji entuziastai yra tikrieji liturgijos naikintojai ir šventvagiai".
Matyt, tuo diskusija dar neišsisems.
Nuotraukoje - Vytauto didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius, sunkiojo metalo „Quest Rising“ lyderis - novatorius ar "sekuliarizmo vėžio" auka?