Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido Antano Baranausko raštų 3 knygą –tomą V/1 – „Šventojo Rašto vertimas“. Tai paskutinis A.Baranausko darbas, kurio jie nebespėjo užbaigti.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais Antanas Baranauskas buvo užsibrėžęs išversti visą Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą, tačiau vienas svarbiausių jo darbų, pradėtas 1901 metais, liko nebaigtas ir laiku nepaskelbtas. Rankraščiu likęs Biblijos vertimas (iki Raudų knygos) šiandien lietuvių kultūrai yra svarbus Biblijos vertimų istorijos, teologijos, literatūros, kalbos atžvilgiais.
Seinų vyskupas Antanas Baranauskas vertė iš 1861 – 1864 m. Vilniuje išleisto keturtomio kuriame lygia greta buvo sudėti tekstai lotynų ir lenkų kalbomis. Šventraščio paaiškinimams pasirinko 1576 – 1655 Padujoje gyvenusio italų teologo J. S. Menachijaus veikalą. A. Baranauskas dirbo su neregėtu užsidegimu ir atkaklumu, kartais net po 10 valandų kasdien. Būdamas patyręs, autoritetingas lietuvių kalbos mokovas, atkakliai laikėsi savo sumanytos rašybos nepaisydamas, naujų tendencijų. Vyskupas Juozas Skvireckas jau tarpukaryje išvertęs Šv. Raštą, apie A. Baranausko vertimą yra pasakęs: „graži senoviška ir gryna kalba“...
„27. Ir sutwėrė Diewas žmogų ant paweikslo sawo; ant paweikslo Diewo sutwėrė jį, vyriszkį ir moteriszkę sutwėrė juos.
28. Ir laimino jiemus Diewas, ir tarė: Augkite ir dauginkitės, ir pripildykit žemę, ir paswelskit ją, ir waldykit žuwis mariu, ir skaistus dangaus, ir wisus gywulus, krutanczus ant žemės.
29. Ir tarė Diewas:Sztai dawiau jumus wisokią žolę duodanczą sėklę ant žemės, ir wisus medžus, turinczus sawyję grudą seklės sawo, idant jums butu ant walgio,
30. ir wisėmus gywulamus Žemės ir wisokiam paukszcui dangaus, ir wisiemus krutantiemus ant žemės, ir kuriuosę yra duszia gywa, idant turėtu ko ėsti. Ir stojosi teip.
31. Ir regėjo Diewas wisa, ką buwo padaręs; ir buwo labai gerai. Ir tapo wakaras ir rytas, diena szeszta“. Vertimo fragmentas iš skyriaus „Knįga genesis (gimimas)“.
Tiesa, paskutinis darbas kelia ir diskusijas, vieni teigia, kad savo paskutiniuoju darbu A. Baranauskas vaizdžiai parodė, kad nėra sulenkėjęs ir nuo tėvynės nutolęs, triūsė Lietuvai ir lietuviams.
Tačiau kiti tvirtina, kad tai tik pavėluota A.Baranausko "atgaila" ir prisimena laikus, kai A.Barauskas vadino save lenku ir netgi atseka visą įvykių raidą - 1884 m. Antanas Baranauskas tapo Žemaičių pavyskupiu. Tai reiškė, kad jis pasidarė svarbia figūra ir buvo sekamas carinės valdžios. Tuo metu, greičiausiai nenorėdamas pakenkti karjerai, poetas apleido lietuvybę ir atsidavė matematikai.
1897 m. Baranauskas tapo Seinų vyskupu ir, nors kartais ir pasakydavo kokį pamokslą lietuviškai, pirmenybę teikė lenkų kalbai.Taigi faktiškai Antanas Baranauskas tapo lenku, ir lietuviai pradėjo jo vengti.
Tačiau labiausiai jis susikompromitavo represuodamas Vaižgantą už šio švietėjišką bei knygnešišką veiklą. Senatvėje poetas liko vienišas. Prieš pat mirtį jis dar mėgino grįžti į lietuvybę, bandė versti į lietuvių kalbą Bibliją – tačiau nespėjo.
Mirė Antanas Baranauskas 1902 m., tačiau, nepaisant visų jo gyvenimo nuopelnų lietuvybei, dauguma Seinų lietuvių netgi neatėjo jo palydėti į paskutiniąją kelionę.
"Gente Lithuanus, natione Polonus“ buvo tipiškas karjeristų kredo. Baranausko nutautėjimu atvirai piktinosi netgi katalikų dvasininkai, pavyzdžiui, Maironis.
Dabar Katalikų bažnyčia faktiškai kontroliuoja oficialiąją Lietuvos istoriją, todėl A.Baranausko gyvenimas vis dažniau pristatomas kaip ypač palankus lietuvių tautai, stengiamasi nutylėti nepalankias detales.
Vienaip ar kitaip, tačiau A.Barnausko Biblijos vertimas yra įdomi medžiaga, visų pirma kalbininkams.
.jpg)
